|
|
|
Jaunimui sklandytojai atvers padangės vartus
Klaipėdos sklandytojų klubas jau šį birželį keturių Kretingos bei Plungės rajonų mokyklų – Kretingos Jurgio Pabrėžos gimnazijos, Kartenos vidurinės, Plungės „Saulės“ gimnazijos ir Kulių vidurinės – mokinius pakvies į vienos dienos ekskursiją susipažinti su sklandymo sportu ir išbandyti paukščio skrydį.
Mokosi dvi vasaras Tokia galimybė atsirado Klaipėdos sklandytojų klubui, įsikūrusiam ties Kretingos ir Plungės rajonų riba, išvien su Kartenos bendruomenės pirmininke Jurgita Kikaliene parengus projektą „Auginkime sparnus“ ir iš Kretingos rajono savivaldybės gavus 800 Lt jam įgyvendinti. „Nesvarbu, kad pinigų gavome nedaug. Svarbiausia - kad sklandymo sportui skirtas dėmesys. Kiek daug gyvenvietėse aplink aerodromą – Kartenoje, Kuliuose - gyvena jaunų žmonių, bet jie ničnieko nežino, koks gyvenimas verda pas mus. Galbūt ši pirmoji pažintis atvers jiems kelią į padangių erdves, paskatins pasirinkti sklandytojo gyvenimo būdą, o gal net - aviacijos studijas“, - svarstė Klaipėdos sklandymo klubo instruktorius Linas Zubė. Jo mintį papildė Klaipėdos sklandymo klubo prezidentas Algimantas Skurdenis: „Daug kam atrodo, kad sklandymo sportas yra prestižinis ir bet kam neprieinamas. Teisybė, jis yra brangesnis, negu kitos sporto šakos, vienas pakilimas į orą sklandytojui kainuoja apie 20 Lt. O mes patys išgyvename tik iš nario mokesčio. Mokytis sklandyti – tai ne dviračiu važiuoti: reikalinga įgyti nemažai teorinių žinių, tam įkurta sklandymo mokykla“. Kol tampama sklandytuvo pilotu, praeina ilgas kelias, skraidyti reikia mokytis dvi vasaras: atlikti 75 skrydžius su instruktoriumi, po to – 9 egzaminai Vilniaus civilinės aviacijos administracijoje, o dešimtas – jau savarankiškas skrydis su instruktoriumi. Įgyti sklandytuvo piloto licenciją galima nuo 16 metų. Sklandyti - gyvenimo būdas Anot A.Skurdenio, į Kartenos sklandytojų klubą atėjusio nuo pat jo įsikūrimo pradžios – 1958 metų, sklandymas tampa ir žmogaus gyvenimo filosofija bei gyvenimo būdu. Be mokymosi skraidyti, klube – aibės darbų: patiems tenka prižiūrėti sklandymo aparatus, varvančius angarų stogus, nušienauti aerodromo plotus. Kartenos pakraštyje įsikūrusio aerodromo plotas – 63 ha. Sklandymo aparatai, sovietmečiu buvęs DOSAF turtas, yra valstybės nuosavybė, - klubas jais naudojasi pagal panaudos sutartį. Pastaruoju metu čia nebevyksta kažkada populiarios Lietuvos senjorų sklandymo varžybos, nes, A.Skurdenio žodžiais, gerokai sumažėjo senjorų. Tačiau parasparnių varžybos per Jonines tapo gražia tradicija. Kas vasarą rengiamos ir jaunimo aviamodelizmo rungtys. Valstybė, anot jo, turėtų keisti požiūrį į aviacijos sportą: dabar jį ignoruoja, nes tai – ne olimpinė sporto šaka. „Kai krepšiniui išleidžiami milijonai mokesčių mokėtojų pinigų, įsivaizduokit, mes negauname nė lito – esame visuomenininkai ir išsilaikome patys. Tėvai irgi skundžiasi, kad berniukai sėdi prie kompiuterio ar laksto po gatves, o gal tas vienintelis skrydis, kurį padovanosime, visam laikui pakeis jo gyvenimą“, - svarstė klubo prezidentas. Ore susigretina su paukščiais Per ekskursiją su mokiniais bendraus ir bendraamžiai – licencijas neseniai įgiję jaunieji sklandytojai: vienuoliktokas karteniškis Ringaudas Kikalas ir Antano Gustaičio aviacijos instituto studentas Donatas Vaičiulis iš Šilalės. „Kažkada tėvams išūžiau ausis, kad noriu išmokti sklandyti, neleido, sakė - užgaida. Užsispyriau ir susitaupęs pinigų nusipirkau parasparnį, bet buvo ne tas. Susižinojau, kad arčiausiai namų yra klubas Kartenoje, atvažiavau čia mokytis sklandyti – visas mokymosi etapas kainavo apie 2 tūkst. Lt, - pasakojo Donatas, prieš ketverius metus sklandytojo licenciją įgijęs ir skraidymą pasirinkęs kaip profesiją. - Esu labai laimingas: kai sklandai, esi arčiausiai paukščio, sklendi kartu su juo. Kiek išsilaikysi ore, priklauso nuo tavęs paties. Balandis – pats geriausias metas sklandyti, vėliausiai pakilti galima spalį, ilgiausiai ore leidžiama išbūti 7 val.“, - sakė Donatas, kurio tėvas, sesuo ir brolis taip pat susižavėjo šiuo sportu. Karteniškis R.Kikalas neslėpė, jog jį, dar šešiametį, į sklandymo aparatą pasisodindavo tėtis. Todėl jam jau nebebuvo jokių abejonių dėl pasirinkimo, - vos septyniolikos įgijo licenciją. „Žiemą, kai negali sklandyti, sapnuojasi, kad skrendi. Pavasarį, vos sugrįžta gandrai, mes su jais irgi kylame į padanges“, - sakė Ringaudas, per žiemą konstruojantis aviamodelius ir dalyvaujantis varžybose. Bendraamžius jis norėtų padrąsinti nesibaiminti skrydžio: „Aš irgi bijau aukščio, nuo angaro stogo man baugu žiūrėti žemyn. Bet skrydis – visai kas kita, kai nebejauti sąlyčio su žeme, pavirsti dideliu paukščiu. O kiek ilgai sklęsi, priklauso ne vien nuo oro sąlygų, bet ir gebėjimo valdyti aparatą, nuo to, kiek aukščio turi savyje“. Instruktorius L. Zubė patikino, jog sklandytuvas yra pats ekologiškiausias skraidymo aparatas, jame nėra variklio: aparatas užtempiamas, kol pakyla į orą, ir tuomet jau sklendžiama tarp oro srautų. Į orą aukščiausiai pakylama iki 900 m. Avarinės situacijos – labai retos: leidžiantis pataikius į griovį, akmenis, pakibus ant laidų ar – į greitkelį. „Nenusakomas jausmas, kai skrendi kartu su gervių pulkais, sykį – su jūriniu ereliu, o šis tyrinėja, koks tu esi paukštis... O tobulai į erdvę pakylantys gandrai suka ratus ir pripažįsta tave kaip saviškį. Tikrasis sklandytojo gyvenimas prasideda ore, tada, kai nutraukiama bambagyslė su žeme“, - romantiškomis skrydžių akimirkomis pasidalijo L.Zubė.
|
|
