|
|
|
Ištrūkus iš prostitucijos liūno, sielos žaizdos lieka ilgam
Kai 24-erių Gražina (vardas pakeistas) pradeda pasakoti savo istoriją, jos rankos nevalingai sugniaužia arbatos puodelį – jaunai moteriai vis dar skauda, prisimenant baisiausias savo gyvenimo savaites. Tačiau Gražina patikina: papasakosianti viską, kad ir kaip ją smaugtų ašaros. Didžiausias moters troškimas yra savo pavyzdžiu įrodyti, kad įmanoma ištrūkti iš ten, kur, atrodo, visos durys užrakintos, - prostitucijos.
Gražina prisipažįsta, kad ryžtis kalbėti viešai apie patirtą prievartą prireikė labai daug drąsos – ir dėl to, kad visuomenėje labai daug neigiamų stereotipų, ir todėl, kad ir po daugelio metų prostitucija priverstos užsiimti moters sieloje lieka negyjančios žaizdos. Tačiau Gražina savo istorija nori pasakyti, kad visuomenės nuomonė ir vidiniai skauduliai yra menkniekis, palyginus su tuo, ką tenka patirti, kai esi parduodama kaip daiktas. „Nebijau ištarti – aš buvau prostitutė. Buvau priversta tai daryti, patyriau siaubą, grasinimus, baimę, neviltį. Apie tokią beviltišką padėtį, neištaisomus gyvenimus dažniausiai kalbama ir žiniasklaidoje. Tačiau visoms toms, kurios galvoja, jog patekusios į prostituciją niekada nebeištrūks, todėl nebeverta kažką keisti, noriu pasakyti: iš prostitucijos išeiti įmanoma. Įmanoma atsitiesti ir gyventi toliau – garbingai, be baimės ir skausmo“, - savo pasakojimą pradėjo Gražina. Į prostitucijos liūną Gražina įklimpo būdama aštuoniolikos. Vaikystėje netekusi motinos ir turėdama girtuoklį tėvą, mergina užaugo globos namuose. Sulaukusi pilnametystės Gražina jau sūpavo kūdikį ir kentėjo savo draugo smurtą. Gražina nusprendė su tuo nebesitaikstyti. Taip viena atsidūrė nuomojamame bute, kurio negalėjo išlaikyti. Lyg išsigelbėjimas Gražinos gyvenime pasirodė vaikystės draugė. „Lina (vardas pakeistas) apsigyveno kartu su manimi. Po kiek laiko, pamačiusi, kaip sunkiai verčiuosi, pasiūlė išeitį. Kadangi turėjo daug pažįstamų ir draugų, per juos lyg ir surado man darbą. Tiesa, jis buvo ne tame miestelyje, kuriame gyvenau – padavėjos darbą Lina man pasiūlė Kaune. Viskas atrodė paprasta – mėnesiui palieku dukrelę savo tetai ir važiuoju pabandyti, ar seksis dirbti naują darbą. Lina patikino, kad mane, kol dirbsiu, apgyvendins bute, o kai atvyksiu - pasitiks du jos draugai. Žinojau jų vardus, telefonų numerius“, - prisiminė Gražina. Kai stotyje pamatė du jos laukiančius vyrus, Gražina neturėjo jokių įtarimų ar blogos nuojautos. Merginai net nekilo mintis, kad dešimtmetį pažįstama draugė gali pastūmėti ją į pragarą. Tačiau praėjus keliolikai valandų Gražina suprato, jog jos gyvenimas dūžta negrįžtamai. „Iš stoties vaikinai mane nuvežė į butą – pasakė, kad čia galėsiu laikinai pagyventi, kol įsitvirtinsiu darbe. Bute buvo dar viena mergina. Nauji pažįstami pasakė, kad tą vakarą galiu pailsėti, o su darbu supažindinsią rytoj. Nieko neįtardama užmigau laukdama naujos dienos“, - pasakojo Gražina. Kitą dieną realybė pasirodė esanti kitokia – vaikinai be užuolankų iš provincijos atvykusiai merginai pasakė, koks iš tiesų bus jos darbas. „Iš karto pasakiau, kad net nebandysiu dirbti prostitute – ne šito tikėjausi, todėl važiuoju namo. Tačiau vyrukai pareiškė, kad niekur nedingsiu ir dirbsiu. Atėmė dokumentus, telefoną. Prigrasino susidoroti su mano artimaisiais. Užrakino duris. Niekas neklausė, noriu ar nenoriu – vedė vyrus, kuriuos reikėjo patenkinti. Vienintelė išeitis buvo iššokti pro langą ir nutraukti gyvenimą. Bet sulaikė atsakomybė už savo vaiką. Tikėjau, kad košmaras vis tiek kažkaip pasibaigs ir aš galėsiu grįžti pas savo dukrą. Jai reikėjo motinos. Todėl stengdavausi negalvoti, ką su manimi daro vyrai. Tik kaltinau save, kam patikėjau drauge. Nekenčiau savęs už kvailą patiklumą. Ir laukiau“, - sunkiai rinkdama žodžius kalbėjo Gražina. Po mėnesį trukusios vergovės Gražiną išvadavo policininkai. Tačiau iš buto moteris išėjo ne kaip auka – buvo išvesta kaip kaltinamoji. Į areštinę nuvežta Gražina policijos pareigūnams negalėjo papasakoti, kad dirbti prostitute buvo priversta. Suteneriai jau iš anksto prigrasino, kad suėmimo atveju ji tylėtų – kitaip nukentės jos vaikas. Policijos pareigūnai paskyrė baudą, nes buvo pagauta pirmą kartą. Psichologinę traumą patyrusi mergina liko be pinigų, artimųjų paramos, bijojo susidorojimo. Iš laikraščių apie jos išnaudojimą sužinoję pažįstami pasmerkė. „Likau viena. Išsigandusi. Viena laimė, kad policijos komisariatas, į kurio areštinę patekau, bendradarbiavo su Lietuvos Caritas socialinėmis darbuotojomis. Viena jų pasiūlė man pagalbą. Mane slėpė ir saugojo nuo sutenerių – jie bet kada mane galėjo susirasti ir grąžinti į vergovę. Tačiau Lietuvos Caritas darbuotojos man leido pasirinkti miestą, kuriame noriu gyventi. Kadangi mano miestelyje kai kurie žmonės mane smerkė, man atrodė, kad visi žino apie mano nelaimę, šnabždasi ir apkalba, pasirinkau vieną iš didmiesčių. Norėjau pranykti ir pradėti naują gyvenimą“, - prisiminė Gražina. Mergina iš pradžių apsigyveno Caritas patalpose, dirbo valytoja. Visą reikiamą socialinę, psichologinę pagalbą gavusi moteris atsitiesė – susirado darbą, įgijo vairuotojo teises. Gražinos dukra lanko darželį, moterį aplankė ir meilė – Gražina džiaugiasi savo gyvenimo draugu, kurio meilė buvo pakankamai stipri, kad pakeltų moters praeitį, kurios ji neslėpė. „Kai patiri tokį siaubą, atrodo, kad apie tai žino visi. Atrodo, kad visi į tave žiūri ir smerkia. Džiaugiuosi, kad viskuo, kuo įmanoma, padėjo socialinės darbuotojos. Todėl ir atsitiesiau. Noriu pasakyti visoms, kad nereikia bijoti priimti pagalbos, nereikia bijoti kalbėti apie tai, kas patirta. Žinoma, skauda labai ilgai, gal net visą gyvenimą. Iki pat šiol bijau vyrų. Kai po patirto siaubo mane gatvėje užkalbindavo vaikinai, vos susilaikydavau nepradėjusi bėgti. Vengiu bet kokio kontakto su vyrais – nežiūriu į akis, nesileidžiu į kalbas. Pasitikiu tik savo draugu. Gatvėje man būna siaubingai baisu, kai sutemus tenka laukti autobuso. Tačiau stengiuosi negalvoti, ką man teko patirti. Galvoju tik apie tai, kaip gyventi toliau. Ir raginu merginas būti labai atsargioms. Net jei įkliūtų, tegu turi jėgų tikėtis ištrūkti, nepalūžti ir atsitiesti“, - kalbėjo Gražina. Per visą Lietuvos Caritas projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vykdymo laikotarpį Klaipėdos regione yra 215 merginų, kurios bando ištrūkti iš prostitucijos. Tarp jų – ir ne viena kretingiškė, kuriai reikalinga pagalba. Nukentėjusios moterys ir merginos pagalbos kreiptis gali į Lietuvos Caritas, pagal projektą „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Taikos pr. 29 a, Klaipėda, tel. 8 678 18791, arba anonimiškai rašyti laiškus klaipeda@anti-trafficking.lt Projekto internetinė svetainė - www.anti-trafficking.lt
Lietuvos Caritas projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Klaipėdos skyriaus koordinatorės Renatos Karaliūnaitės komentaras:- Sąvokos „savo noru“ prostitucijoje nėra. Visuomenėje kartais kalbama apie tai, kad yra moterų, kurios šį darbą pasirenka pačios. Taip nebūna. Kiekvieną moterį, kuri yra ar buvo prostitucijoje, verstis šiuo amatu kažkas pastūmėja, kažkas atveda. Tada moteris tiesiog pasirenka vieną iš dviejų blogybių. Badas, skolos, grasinimai ir taip toliau ar - prostitucija. Dažniausiai žmonės smerkia merginą – matai, dirba prostitute, gal jai patinka, kodėl ji iš to neišsivaduoja, neieško pagalbos, juk galima pabėgti ir panašiai. Viskas yra daug sudėtingiau – į prostituciją patenkama dėl skurdo, prievartos šeimoje, dėl patirtų psichologinių traumų. Suteneriai bando sukurti narkotinę, psichologinę priklausomybę, grasina susidoroti su artimaisiais. Psichologiškai sugniuždyta mergina tampa lengvai valdoma. Suteneriai ieško lengviausiai pažeidžiamų merginų – iš asocialių, sunkiai besiverčiančių šeimų, turinčių protinę negalią. Prostitutėmis tampama ir dėl psichologinių traumų. Pavyzdžiui, viena mergina buvo išprievartauta, kai jai buvo šešeri. Seksualinė prievarta sumažina savivertės jausmą, keisdamos parterius, merginos ieško meilės ir taip bando įrodyti savo vertę. Mūsų projekto, kurį remia Vokietijos katalikiškas fondas „Renovabis“, tikslas yra nuo pradžių iki galo pasirūpinti prostituciją patyrusiomis merginomis. Ištraukti auką iš prostitucijos liūno kartais užtrunka net keletą metų. Merginos neturi pajamų, neranda darbo, neturi išsilavinimo, jas persekioja suteneriai, reikalauja sumokėti įsiskolinimus. Visų pirma merginos pagal Lietuvos Caritas projektą „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ gauna maisto, rūbų. Suteikiame joms psichologinę, teisinę pagalbą, lydime jas į teismus, saugome įslaptintuose būstuose, padedame susirasti darbą. Nors tai - sudėtingas procesas, džiugu, kad skeptišką požiūrį „pačios kaltos, ieško lengvo uždarbio, joms patinka“, keičia supratimas, kad prekyba žmonėmis yra rimtas nusikaltimas. Vis labiau rūpinamasi nukentėjusių prostitucijos aukų apsauga, parama. Rūpinimasis jų parama yra gana fragmentiškas, nes nėra nuolatinio finansavimo, kuris leistų teikti nepertraukiamą pagalbą moterims ir merginoms. Tačiau nereikia pamiršti, kad tik nedaugeliui moterų pavyksta ištrūkti iš sąvadautojų. Toms, kurioms pavyksta, tenka susidurti su daugybe problemų. Todėl būtina prevencija, visuomenės parama ir supratimas.
|
|
