Kalbos sutrikimus šalina ir aktyvus judėjimas

Kuo vaikas miklesnis, tuo jo kalba sklandesnė. Marijono Daujoto vidurinės mokyklos logopedė Birutė Simaitienė sako, kad tėvai augančiam vaikui turi būti labai atidūs – ne tik klausytis, kaip atžala taria garsus, bet ir atkreipti dėmesį, kaip juda jo pirštai, ar mažylis moka šokinėti ir ar ne per dažnai naudoja žavius, tačiau ateityje problemų sukelsiančius išgalvotus žodžius.

Birutė Simaitienė yra pirmoji Kretingos logopedė, naudojanti keturių dešimčių metų darbo patirtį. Logopedė vaikus moko prieš veidrodį, naudoja žaidimo elementus.

Didžioji dalis vaikų kalbos sutrikimų išryškėja atėjus į pirmą klasę – jei iki tol sutrikimų nėra pastebėję tėvai, juos pastebi mokytojai. Įsibėgėjus mokslo metams, būrys pas logopedą dar pasipildo – kai kurie kalbos defektai paaiškėja vaikams pradėjus mokytis fonetinės rašybos.

„Laiku pastebėtus kalbos sutrikimus galima sėkmingai įveikti. Todėl labai svarbu, kad tėvai vaikus stebėtų, o šeimos gydytojas nukreiptų pas tinkamą specialistą. Jei vaikas, sulaukęs dvejų metų, dar nekalba – derėtų susirūpinti. Nereikėtų numoti ranka ir į tokį reiškinį: tėvai žavisi sava kalba kalbančiu vaiku, juokiasi iš originalių, niekur nenaudojamų naujadarų. Tačiau taip elgtis nereikėtų. Jei vaikas per dažnai naudoja išgalvotus žodžius, jį reikia taisyti, netoleruoti tokios kalbos. Tėvai turi vaiką lavinti, pasakoti, ką veikia, skatinti kalbėti, kartkartėmis paprašyti pakartoti sudėtingesnius žodžius“, - kalbėjo B.Simaitienė.

Pasak jos, pirmoji vaiko mokytoja ir logopedė yra mama. Ji ir turėtų pastebėti pirmuosius kalbos sutrikimus ir nedelsdama kreiptis į specialistą. Jis nustato, koks sutrikimas kamuoja vaiką, ir pritaiko mokymą.

Mažamečius gali varginti fonetinis kalbėjimo sutrikimas. Tai - įvairūs garsų tarimo sutrikimai, kai vaikas nesugeba artikuliuoti garsų arba netaisyklingai taria vieną-kitą garsą. Tokiu atveju vaiko foneminė klausa nėra sutrikusi – jis gerai girdi ir skiria garsus, lengvai išmoksta skaityti ir rašyti.

Fonologinis kalbos sutrikimas pasireiškia, kai netaisyklingai tariamas garsas, vienas garsas keičiamas kitu. Vaikas blogai skiria kalbos garsus, sunkiai mokosi rašyti ir skaityti.

Kalbos neišsivystymo kamuojami mažamečiai pradeda vėliau kalbėti. Jie netaria daugelio garsų, aplinkiniai nesupranta jų kalbos. Tokių vaikų žodynas yra skurdus, netikslus, sakiniai – nerišlūs.

Dar sudėtingesni sutrikimai yra disleksija ir disgrafija. Esant disleksijai vaikui sutrinka garso priskyrimas raidei – jie sunkiai įsimena raides, nemoka jungti raidžių į skiemenis, sunkiai atpasakoja girdėtą tekstą. Disleksijos buvo varginami tokie genijai, kaip mokslininkas Albertas Einšteinas, verslo magnatas Džonas Rokfeleris.

Vaikai, turintys rašymo arba disgrafijos sutrikimą, rašydami praleidžia raides, sukeičia vietomis skiemenis, kelis žodžius sulieja į vieną, neskiria ilgųjų ir trumpųjų balsių, dvibalsių.

Mikčiojimas pasireiškia sutrikusiu kalbėjimo tempu ir ritmu.

„Yra sutrikimų, kurie paveldimi. Pavyzdžiui, jei tėvai švepluodami ar grebluodami taria garsą s ar r, vaikai gali tarti taip pat. Šis defektas yra pataisomas, jei laiku pastebimas. Kalbėjimo sutrikimų šalinimas yra ilgas procesas, tačiau vaikas, turintis kalbos, kalbėjimo ir kitų komunikacijos sutrikimų, gavęs specialisto pagalbą, gali sėkmingai mokytis ir išvengti nepatogumų. Defektų taisymo procesas turi žaidimo elementų, pradedame nuo mažų dalykų. Darbas vyksta grupėmis arba individualiai, vaikai dirba prieš veidrodį. Sėdėdami prieš veidrodį, pirmiausia mankštiname liežuvį. Kalbėjimo sutrikimų turintys vaikai dažnai nemoka liežuviu siekti nosies, smakro, neapsilaižo lūpų. Todėl prieš veidrodį jie mokosi paprasčiausios liežuvio mankštos. Vėliau sudėtingus garsus dėliojame skiemenimis, po to juos jungiame į žodžius, tada - sakinius, kol galų gale išmokstame juos naudoti savo kalboje“, - darbo niuansus atskleidė B.Simaitienė.

Specialistė įspėjo, kad laiku nepastebėjus kalbėjimo sutrikimų, vėliau vaiką vargins rašybos, skaitymo klaidos, kurios darys įtaką mokymosi procesui. Pasak B.Simaitienės, prie vaiko sėkmės, mokantis taisyklingai tarti garsus ir žodžius, gali prisidėti ne tik logopedas, bet ir tėvai.

„Tėvus paprašau vaikams nupirkti plastilino, klijų, spalvoto popieriaus arba patariu duoti vaikams ką nors išrinkti – pavyzdžiui, gintarų krūvą. Atrodytų, kuo tai susiję su kalbėjimu. Tačiau miklėjant pirštams, miklėja ir kalba. Todėl kuo daugiau vaikas užsiima kruopščiais rankdarbiais, tuo geriau jis kalba. Kalbėjimo sutrikimų turinčių vaikų sutrikusi būna ir motorika. Neretai toks vaikas vargiai pašokinėja ant vienos kojos. Vangus vaikas – vangi ir kalba. Štai kodėl reikia skatinti vaiką judėti, jei reikia - nuvesti pas masažuotoją, kad šis išjudintų visą kūną", - patarė B.Simaitienė.

• Rašyti komentarą (4)