|
|
|
Savižudybių statistika auga ant susvetimėjimo pamatų
Lietuviai niekuomet nebuvo savižudžių tauta, kokia dabar patys save pavadina, išsigandę statistinių duomenų apie pirmaujančią poziciją pasaulyje. Kas atsitiko, kad per kelias dešimtis metų savižudybių Lietuvoje padaugėjo kelis kartus ir ar turime priemonių statistinei kreivei nukreipti žemyn?
Padiskutuoti šia tema „Sveikata“ pakvietė įvairių sričių specialistus – Kretingos psichikos sveikatos centro psichiatrą Tomą Brasą, Klaipėdos „Jaunimo linijos“ koordinatorę Indrę Gaudiešiutę, psichologą Paulių Skruibį, Salantų parapijos kleboną Petrą Smilgį bei Kretingos rajono policijos komisariato viršininką Arūną Merkelį. Savižudybių statistika „banguoja“ „Keletą kartų per savaitę per bendrus pasitarimus su kitų rajonų komisariatų vadovais pasidalijame informacija apie praėjusius įvykius. Susidaro įspūdis, kad man dažniausiai tenka pranešinėti apie savižudybes,- kodėl savižudybių skaičius Kretingos rajone kelia susirūpinimą, paaiškino A.Merkelis. – Apie tai kalbėjausi su apylinkės inspektoriais. Gal viena išeičių būtų paprašyti kunigų, kad jie parapijose pakalbėtų su žmonėmis, kad išeiti iš gyvenimo nėra būdas spręsti problemas?“. Policijos duomenimis, mūsų rajone per 2010 metus įvyko 14 savižudybių, o šiemet per 9 mėn. jų jau yra 19. Kretingos psichikos sveikatos centro psichiatras Tomas Brasas pastebi, kad savižudybių statistikos kreivė nuolat „banguoja“. „Kas 2-3 metus savižudybių sumažėja, o tada – vėl padaugėja. Tačiau net ir per savižudybių mažėjimą, žemiausias „taškas“ istorijoje nebepasiekiamas, tad bendrai imant savižudybių statistikos kreivė kyla aukštyn“,- pastebi T.Brasas. Savižudybių skaičius kinta ne tik žvelgiant į kelerių metų tarpsnius, tačiau ir priklausomai nuo metų laiko – rizikingiausiais įvardijami pavasaris ir ruduo. Tai patvirtina ir policijos duomenys, pagal kuriuos mūsų rajone daugiausiai savižudybių užfiksuojama gegužės ir rugpjūčio mėnesiais. „Žmogus tiesiog sunkiai fiziškai išgyvena gamtos perėjimą, ypač – kai pradeda sprogti medžių pumpurai arba atvirkščiai – krenta rudenėjantys lapai. Tuo laiku jis būna jautresnis“,- sakė T.Brasas. Reikalinga valstybinė politika „Turime išsivaduoti nuo minties, kad savižudybių daugėja dėl prastos ekonominės situacijos. Tai susijęs, tačiau nelemiantis veiksnys,- perspėjo socialinių mokslų daktaras psichologas Paulius Skruibis, aktyviai dalyvaujantis „Jaunimo linijos“ veikloje. – Nereiktų numoti ranka ir laukti „geresnių laikų“. Savižudybių skaičius negali mažėti, jei niekas nesiima šios problemos spręsti. Mano nuomone, savižudybių prevencija turi būti vykdoma valstybiniu lygiu, taip kaip prieš keletą metų buvo parengtas priemonių paketas dėl didelio mirčių skaičiaus autoįvykiuose.“ P.Skruibio nuomone, visų pirma vertėtų Lietuvoje atlikti išsamius tyrimus ir išsiaiškinti, kokiai grupei žmonių yra didžiausia rizika pasirinkti savižudybę ir kokia pagalba jai būtų efektyviausia. „Tai turėtų būti ne pavieniai atvejai, o visą šalį apimančios priemonės,- akcentavo P.Skruibis. – Daugiausiai savižudybių užfiksuojama kaimo vietovėse, todėl ten psichologinė pagalba turėtų būti lengviau pasiekiama, negu yra dabar. Kitas pavyzdys – yra žinoma, kad kartą jau bandęs žudytis žmogus gali šio sumanymo imtis ir vėl. Todėl žmogui, kuris po bandymo žudytis pateko į ligoninę, turėtų būti suteikta ne tik medicininė, bet ir psichologinė pagalba. Dar viena problema – ligoninės nepriima nuo alkoholio apsvaigusių asmenų, nors jie ir tiesiai šviesiai sako, kad nori nusižudyti. O būtent išgėrę asmenys dažniausiai ir ryžtasi savižudybei.“ Gelbsti nevyriausybinės organizacijos Panašu, kad šiuo metu savižudybių problema labiausiai rūpinasi nevyriausybinės organizacijos. Vienos jų – „Jaunimo linijos“ – savanoriai telefonu ir elektroniniu paštu išklauso daugybę gyvenimo neviltyje atsidūrusių žmonių. „Siekdami, kad savižudybės nebūtų tabu tema, pernai pradėjome iniciatyvą „Nebijok kalbėti“. Savanoriai važinėja į Lietuvos miestus ir miestelius, kuriuose savižudybių skaičius buvo didžiausias per paskutinius trejus metus. Per susitikimus su žmonėmis pasakojame, kaip atpažinti, kad žmogus nori nusižudyti, kaip jam padėti, galų gale – kaip susitaikyti su netektimi,- pasakojo „Jaunimo linijos“ koordinatorė Indrė Gaudiešiutė. – Įdomu tai, kad jei anksčiau mums reikėjo siūlytis atvažiuoti, dabar miestai patys mus kviečia. Džiugina žinia, kad mūsų iniciatyva yra naudinga žmonėms.“ Sutrūkę socialiniai santykiai Psichiatro T.Braso nuomone, savižudybių Lietuvoje nemažės tol, kol nebus atkurti pamatiniai socialiniai ryšiai. „Asmenybę supa trys pusės: šeima, bendruomenė ir tikėjimas. Pamąstykime, kokios aiškios vertybės buvo Smetonos laikais, ir kokios belikę dabar. Dabartinė visuomenė yra serganti: agresyvi, pilna pavydo, alkoholizuota ir pati žmogų įstumia į bejėgišką būklę“,- savo mintimis pasidalijo Kretingos psichikos sveikatos centro psichiatras Tomas Brasas, paskelbęs duomenis, kad 1930-1940 metais lietuviškasis rodiklis buvo mažiausias Europoje – 8,5 atvejo 100 tūkst. gyventojų arba apie 200 netekčių per metus. Kiekvienas naujas dešimtmetis atnešė vis padidėjusį savižudybių skaičių ir taip 2000 metais rodiklis pasiekė 44,1, nors Armėnijoje tais pačiais metais buvo 2,3. Kretingos rajone per metus vidutiniškai nusižudo 20-24 žmonės. Lietuvoje – daugiau negu 1,5 tūkst., iš jų – 60 vaikų. T.Brasas pateikė tokius Pasaulinės sveikatos apsaugos duomenis: kasmet pasaulyje savo noru iš gyvenimo pasitraukia vienas milijonas žmonių. Tai reiškia, kad kas 40 sek. vienas žmogus nusižudo, o kas 3 sek. pabando tai padaryti. Savižudybę lydi vienatvė „Kiekvieną bandymą žudytis reikia vertinti kaip vilties netekusio žmogaus pagalbos šauksmą,- sakė T.Brasas. – Žmogaus dvasinis skausmas būna toks didelis, kad jis jo nebegali pakelti. Žudytis besirengiančio žmogaus mąstymas susiaurėja – jis jaučiasi tarsi tunelyje ir tuo metu nemato kitų išeičių, neatsimena, ką gero turi gyvenime, kokie mylintys žmonės jį supa.“ „Tapo madinga „nesikišti į kito reikalus“ – o taip žmogų pasmerkiame vienatvei. Mano nuomone, pasakymas, kad iš gyvenimo išėjo „savo noru“ yra neteisingas, nes mes šį žingsnį vertiname tarsi sąmoningą veiksmą. Iš tiesų sveikai protaujantis žmogus ieškos alternatyvų“,- įsitikinęs Salantų parapijos klebonas Petras Smilgys. P.Smilgio teigimu, tikintis žmogus į gyvenimą žiūri kaip Dievo dovaną, o su ja reikia elgtis pagarbiai. Tad šiame kontekste ir nusižudymas yra vertinamas kaip nuodėmė. Ir vis dėlto – P.Smilgys teigė, kad kiekvienas savižudybės atvejis yra vertinamas skirtingai. „Buvo atvejis, kai sutikau laidoti savižudį, ir buvo atvejis, kai tai daryti atsisakiau, - sakė P.Smilgys. – Žinau žmones, kaip jie gyveno, kokias vertybes puoselėjo ir dėl ko žmogus galėjo ryžtis savižudybei. Skirtingas dalykas – ar žmogus nusižudo palaidai gyvenęs, ar dėl to, kad sirgo sunkia psichine liga. Nuodėmė yra tada, kai poelgis yra suvokiamas kaip netinkamas ir jam pasiryžtama laisva valia. Jei žmogus serga psichine liga, jis to suvokti negali.“ Anot P.Smilgio, nuoširdžiai tikintis žmogus ieškos kūno ir dvasios darnos – ko ir moko bažnyčia. „Kai skaitai Šv. Raštą, ten nėra vietos nevilčiai ir depresijai“,- įsitikinęs dvasininkas.
|
|
