|
|
|
Sukūręs Juknaičius – grožio oazę tarybinėje sistemoje
Palangiškio Zigmo Dokšo bendražygiai jo 75-ojo gimtadienio proga sumanė parašyti prisiminimų knygą, pavadinę ją „Pakelti akis“. Zigmas Dokšas – žmogus legenda, apdovanotas neįprasta įžvalga, darbštumu bei kūrybiškumu, subūręs puikią komandą ir sovietmečiu sukūręs neįprasto grožio gyvenvietę Šilutės rajone – Juknaičius.
Sugrąžino kaimo tradicijas 30 metų plynose pamario pelkėse Z.Dokšas kūrė ir gražino Juknaičių tarybinį ūkį: pastatė ne tik fermas, bet ir vaikų darželius, senelių namus, sveikatingumo kompleksą su žiemos sodu, įrengė parkus su meniškomis skulptūromis. Juknaičių tarybiniam ūkiui buvo suteikta Lenino premija – taip aukštai nebuvo įvertinta jokia kita TSRS kaimo gyvenvietė. „Anoks tai mano nuopelnas, aš tiesiog papuoliau tinkamu metu į tinkamą vietą: buvo geri sėjėjai – tai mano tėvai ir gera dirva – specialistai bei darbuotojai“, - kalbėjo 77-erių Z.Dokšas, pagrindinis neseniai pasirodžiusios knygos herojus. Gimęs Šarnelėje, poeto Vytauto Mačernio kaimynystėje, augęs gausiame 11 vaikų būryje, Z.Dokšas pabrėžė, jog iš savo tėvų paveldėjęs jų įskiepytą meilę žemei, žmonėms, papročiams ir tikėjimui. Prieškario kaime, anot Z.Dokšo, visada buvo laikomasi darbų pradžios ir pabaigtuvių tradicijų, įprasminant žmogaus triūsą ir dėkingumą žemei - gyvulių išginimo, pirmojo pėdų surišimo, kūlimo. Kaimynai talkindavę vieni kitiems. Tas tradicijas, sakė pašnekovas, perėmęs iš gimtojo kaimo ir perkėlęs į savo kuriamą ūkį. „Mechanizatorių į pjūtį išlydėdavo visa šeima, visas kaimas su orkestru jį pasitikdavo. Per darbymetį į laukus veždavome pietus ir pats pasilikdavau pietauti ir pabendrauti su žmonėmis, - tvirtino buvęs vadovas. - Į garbės lentą nesiūlydavome vien darbo pirmūnų, o tik tuos, kurių šeimos – pavyzdinės, įdėdavome jį su visa šeima“. Gyvenvietė - parke ir parkas - gyvenvietėje Juknaičių strategiją rengė ne vienas, o susibūręs puikią specialistų, kilusių ar išsiųstų mokytis iš to paties ūkio, komandą. Ir žmonės juo patikėjo, kad daro ne sau, o - visiems juknaitiškiams. „Žmonės – vietiniai šišioniškiai ir atvykėliai - patikėjo dar ir todėl, kad ūkis labai taikliai pataikė pasirinkti specializaciją. Mūsų pievos užliejamos – pradėjome gaminti žolės miltus, iš jų – kombinuotuosius pašarus ir auginome viščiukus, - prisiminė Z.Dokšas. - Jau antraisiais ūkio susikūrimo metais pradėjome gauti pelną: kiti galvojo, kad mus remia valstybė. O iš tikrųjų buvo atvirkščiai: po milijoną rublių mes atseikėdavome atsiliekantiems ūkiams“. Patys pasistatė ir įsirengė viską, ko reikėjo žmogui, - pradedant vaikų darželiu ir baigiant senelių namais bei kapinėmis. Seneliai valdiškuose namuose galėjo turėti savo asmeninę erdvę: atskirą butą, daržą ir gyvulių. Bažnyčios statyti neleido – tad įrengė ją senelių namuose. Ūkis garsėjo gerais uždarbiais, premijomis. Bet žmonėms negana tik darbo – reikėjo pasirūpinti ir sveikata. Todėl sykį per metus žmonės galėdavo pailsėti meno kūriniais išpuoštame dvasinio sveikatingumo komplekse su druskų ir vandens procedūromis, masažo kambariais. Į kaimą pasikvietė profesionalų dailininką Stanislovą Kuzmą, kuris ilgus metus ir pats čia kūrė, ir ugdė kaimo vaikus. „Reikėjo kelti meninį žmonių skonį. Pas mus dirbo būrys menininkų, nes užaugusi karta jau norėjo tikrojo meno: skulptūromis, piešiniais, vitražais išpuošėme visą gyvenvietę. O žmonės, pamatę, kaip Kuzma nuo ryto ligi vakaro tašo medį, pamildavo tą skulptūrą, ir niekam nepakildavo ranka ją niokoti“, - gyvenvietės kūrimąsi prisiminė Z.Dokšas. Išvengė sovietinės atributikos Juknaičiai turėjo sportinį žirgyną, savo hipodromą. Žvalgėsi, kas gražaus išlikę senojoje dvarų kultūroje, stengėsi perimti tą patirtį. Iš Vokietijos parsiveždavo tuomet neregėtų medelių apželdinti teritoriją. Visi žmonės užsidegė grožio kūrimu, jų šūkis buvo „Duona ir grožis - iš vienų rankų“. Jų herbas buvo žirgas ir sakalas: žirgas – jėgos ir darbo, o sakalas – aukštumų ir dvasingumo simboliai. Z.Dokšas, būdamas TSRS Aukščiausiosios tarybos deputatu, sugebėjo sumaniai apeiti būtinus sovietinės propagandos stendus ar kitokius estetinį vaizdą darkančius statinius. Jo įžvalgą, žaibiškus sprendimus ir drąsius poelgius atspindi šis pasakojimas: „Prasidėjus svarstymams dėl Juknaičių pristatymo Lenino premijai, valdžia pareikalavo, kad atsirastų ir „tarybiška“ skulptūra. Pamačiau stilizuoto angelo modelį ir sugalvojau, kad jį galėtume išdidinti ir pavadinti skrydžiu arba polėkiu. Atvažiavo Michailo Gorbačiovo bičiulis Aleksandras Jakovlevas, pasižiūrėjo į tą skulptūrą. O aš skubu aiškinti, kad čia – skrydis į išvystytą socializmą. O jis šyptelėjo nepiktai: „Čia juk angelas“. Leidau sau pajuokauti: „Jeigu pas mus taip gera ir jauku, kaip danguje, tad kodėl angelai negali į tokį išvystytą socializmą atskristi?“. Jis pradėjo ploti: teisingai, sako, nereikia bijot angelų“. Nors ir sulaukęs garbaus amžiaus Z.Dokšas nenustygsta vietoje: jis - dabartinės Juknaičių bendruomenės garbės narys, ligi šiol tebesirūpinantis kaimo estetine išvaizda. Grožio kūrimo idėją jis perkėlė ir į Palangą, kur gyvena pastaruosius 15 metų: jis - Palangos kraštovaizdžio bičiulių klubo įkūrėjas, jo iniciatyva Palangos miesto centre įkurtas skulptūrų parkas. Prisiminimų ir pokalbių knygą „Pakelti akis“ parašė keliasdešimt autorių, sudarė žurnalistas Ferdinandas Kauzonas.
|
|
