Regėjimo negalią turinti našlaitė ilgisi namų šilumos

Neįgali aštuoniolikmetė Aušra Geštautaitė laukia Kalėdų ir vaiskiomis žvaigždėmis nusėto dangaus, tačiau jau ima nerimauti dėl pavasario, po švenčių atlėksiančio šuoliais – per tą pusmetį turi išsispręsti jos likimas. Vaikų namuose užaugusi mergina birželį pabaigs pagrindinę mokyklą Lietuvos aklųjų ir silpnaregių centre ir jai teks pradėti savarankišką gyvenimą.

Už pusmečio neįgaliai globos namų auklėtinei Aušrai Geštautaitei teks skirtis ir su Virginija Narbutiene, kuri ja rūpinosi nuo kūdikystės. Jos abi tikisi, kad atsiras geraširdžių žmonių, kurie galėtų priglobti merginą į savo šeimą

Svajoja patekti į šeimą

Iš mokyklos Vilniuje į Kretingą Aušra sugrįžta sykį per mėnesį ir per atostogas: kol kas jos namai tebėra Kretingos socialinių paslaugų centras, Vaikų globos ir rūpybos tarnyba. Nors čia našlaičiai gyvena ligi sukankant pilnametystei, tačiau turi teisę glaustis tol, kol pabaigia pagrindinę mokyklą.

„Aušra sunkiai orientuojasi svetimoje erdvėje: Vilniuje ją įsodina į autobusą, o mes pasitinkame galutinėje stotyje. Tačiau mūsų centre ji jaučiasi gerai, pažįsta kiekvieną kampą, nes čia užaugo nuo pusantrų metų“, - kalbėjo Aušrą nuo kūdikystės pažįstanti ir artimai su ja bendravusi Socialinių paslaugų centro direktorės pavaduotoja Virginija Narbutienė.

„Aš nepažįstu pasaulio: išeičiau ir nežinočiau, ką reikėtų daryti. Aš nemoku elgtis nė su pinigais, man sudėtinga suprasti kupiūras, - taisyklingai tardama žodžius, sklandžiai mintis dėstė mergina. Ir netikėtai atsivėrė. – Labai norėčiau, kad mane priglaustų šeima ar vieniša močiutė. Galėčiau jiems būti pagalbininke namuose ir dėmesinga pašnekove. Man patiktų gyventi ir kaime: gerčiau pieną, skinčiau pievose gėles“.

Aušra sakė, jog ji taip mylinti gėles, kad didžiausia jos svajonė būtų išmokti gaminti puokštes ir dirbti floriste. Jai labai patinka žiūrėti į žvaigždes: tada nuo širdies nusirita akmuo, nes žvaigždės gali išpildyti norus - jei ne dabar, tai kada nors.

Anot V.Narbutienės, Aušra yra tikra čiauškutė, kuri savo atvirumu ir nuoširdumu gebėtų praskaidrinti kasdienybę vienišai senolei. Ji - labai prieraiši: draugių teturi nedaug, bet labai vertina draugystę.

Aušra apdovanota geru balsu ir klausa, labai mėgsta klausytis muzikos. „Nuo vaikystės ji buvo visus graudinanti mergaitė: kai uždainuodavo „paimk mane, mama, už rankos“, išspausdavo ašarą kiekvienam, kas jos klausydavosi“, - sakė V.Narbutienė.

Primena Mauglio istoriją

Aušros istorija, anot V.Narbutienės, – labai graudi. Pusantrų metų mergaitę kartu su sesute į globos namus atvežė Vaiko teisių apsaugos tarnyba, gavusi pranešimą apie motinos neprižiūrimus vaikus.

„Aušra buvo ligi alkūnių apšalusi rankeles ir kojų pėdas, nevaikščiojo, tik tūnodavo kampe susirietusi į kamuoliuką. Keturpėsčia kinkuodavo kaip šuniukas, nemokėjo gerti iš puodelio ir labai bijojo žmonių, - liūdną vaizdą prisiminė V. Narbutienė. – Pas mus mergaitė pasveiko ir atkuto, tačiau jos sutrikusio vystymosi pasekmės juntamos ligi šiol: ji turi ne tik regos, bet ir lengvą intelekto negalią, išliko tikas“.

Aštuonerių metų A. Geštautaitė išvyko į A.Jonyno aklųjų ir silpnaregių centrą, ten mokėsi ir gyveno ligi 15 metų. Tačiau nuo šio amžiaus ta įstaiga nustojo būti merginos globėja ir sugrąžino ją į Kretingą.

Tada, Aušra prisiminė, ji pabandžiusi ieškoti savo motinos bei artimųjų. Surado motinos Andželikos namus, tačiau juose pasijuto nelaukiama, ten buvo girtaujama.

Aušros tėvas jau yra miręs. O motina keitė gyvenamąsias vietas ir vyrus, - kur ji yra dabar, mergaitė nežino. Ji nežino, kiek turi brolių ir seserų. Kartu su ja į globos namus atvežtą sesutę motina atsiėmė anksčiau.

Ji pažįsta savo močiutes, tačiau prisiglausti pas jas negali: viena jų gyvena Padvarių pensionate, kita – jau sulaukusi gilios senatvės.

Nerūpi pilnametystės sulaukę našlaičiai

Jeigu neatsiras, kas priimtų Aušrą į savo šeimą, tolimesnis kelias ją ves į kitus valdiškus namus: yra rengiami jos dokumentai apgyvendinti pensionate.

„Lietuvoje tokia politika, kad visiems rūpi tie vaikai, kurie gyvena globos namuose. Jiems rengiamos įvairios gerumo akcijos. Tačiau neberūpi likimas tų, kurie, sukakus 18 metų, turi palikti globos namus. Išeinančiajam yra išmokama vienkartinė 9 tūkst. Lt dydžio įsikūrimo pašalpa. Jeigu vaikas – našlaitis, jo sąskaitoje kaupiami pinigai, kurie yra skiriami vaikams, netekusiems vieno ar abiejų tėvų. Už tuos pinigus ieškome išnuomoti ar nupirkti pigų būstą“, - kalbėjo Vaikų globos ir rūpybos tarnybos vyriausioji socialinė darbuotoja Vilma Miltakienė.

Būna atvejų, kai vaikų namus paliekantį jaunuolį priglobia vyresni broliai, seserys ar kiti giminaičiai. Kartais laikiną pastogę suteikia ir patys centro darbuotojai.

Išeinančiajam iš vaikų namų nėra taikomos jokios lengvatos: nesuteikiama pirmumo teisė į socialinį būstą, Darbo biržoje jam taip pat pirmajam nepasiūlomas darbas. „Jeigu vaikas – neįgalus, tokiam dar sunkiau įsitvirtinti gyvenime, nes jo kratosi ir darbdaviai“, - akcentavo V.Narbutienė.

Tarp šios kategorijos išeinančiųjų patenka ir A.Geštautaitė. Tačiau mergina nejaučia pykčio nei žmonėms, nei pasauliui, nei likimui.

Jos pačios susikurtas pasaulis – labai trapus: kol kas ji jaučiasi laiminga, nes ją supa geri žmonės. Jai skauda širdį, kai troleibuse žmonės nėra paslaugūs senoliams. Ji atjaučia ir visiškai šviesos nematančius savo bendraamžius, guodžia juos ir įkvepia vilties. Suvokdama, kad netrukus reikės išeiti į kitokį gyvenimą, ji tikisi, kad kalėdinės žvaigždės jai nušvies kelią į jaukius namus, į kuriuos ji galėtų atnešti ir savo susikurtojo pasaulio gerumą.

• Rašyti komentarą (12)