Kurti tautodailininkui padeda ir tikslieji mokslai

“Labiau esu amatininkas negu kūrėjas. Mano darbo filosofija tokia: noriu padėti žmogui gražiau gyventi”, - teigė kretingiškis tautodailininkas Tada Šorys, šiandien švenčiantis savo 30 metų gimtadienį.

Tautodailininkas Tadas Šorys įsitikinęs, kad Lietuvoje nėra įspūdingų drožybos tradicijų, o ir esamos, ypač Žemaitijoje, baigia išnykti.

Tačiau šios datos tautodailininkas sakė nesureikšminantis. “Laiką kitaip skaičiuoju – jau ketveri metai, kai sėdžiu šiose, medžio drožėjo, rogėse. Ir man svarbu, kad tai, ką darau, iš tiesų patinka – kitur save sunkiai beįsivaizduoju”, - prisipažino T.Šorys.

Dirba ne “pagal rąstą”

Ieškodamas savęs, savo gyvenimo kelio, T.Šorys pustrečių metų Vilniaus Gedimino technikos universiteto aviacijos institute krimto radioelektronikos mokslus. Neradęs to, ko ieškojo, įstojo į Klaipėdos universitetą – studijavo laivų inžineriją. “Buvo dar liūdniau - supratau, kad po tokių mokslų laivo nesuprojektuosiu, - kalbėjo T.Šorys, kuris į tautodailę atėjo ne vienerius metus dirbęs audioaparatūros montuotoju. - Darbinėje veikloje buvau nemažai pasiekęs – mano automobiliuose sumontuota aparatūra garso kokybės varžybose yra užėmusi ir pirmą, ir kitas prizines vietas”.

Medžio drožėjų Juozo Lukausko, Felikso Lukausko palikuonis sakė tautodailėje viską pradėjęs nuo nulio. Ir dviratį šioje srityje išradinėjo iš naujo. Iš prosenelio bei senelio paveldėjęs dalį įrankių, drožybą pasirinkęs T.Šorys sakė einąs šiek tiek kitu keliu negu tradiciniai tautodailininkai: jauno kūrėjo kryptis – profesionalizmo link.

“Moku piešti. Ragavus tiksliųjų mokslų, paklūsta brėžiniai. Be to ir nedirbu: visų pirma - idėja, po to – eskizas, dar po to - lipdinys iš molio. Nedirbu “pagal rastą”, kaip kiti drožėjai, kurie pirma pamato rąstą, tada galvoja, kas iš jo išeis. Dirbu atvirkščiai – tik apgalvojęs kūrinį, ieškau rąsto idėjai įgyvendinti”, - savo darbo metodą apibūdino T.Šorys.

Mokosi jis iš tų, kuriems svarbu profesionalumas, kurie turi savitą unikalų stilių, kuriems svarbu tai, kas nauja, įdomu ir neįprasta. T.Šorys sakė besižavintis skulptorių Leono Žuklio bei Leono Striogos kūryba – ji būtent ir atitinka sąvokas “įdomu, nauja”.

Tautodailininko darbo stalo stalčiai – pilni anatomijos knygų, kurios yra tarsi kelrodės detalėms atrasti, nuo jų nenukrypti.

Ilgesnį kūrybinių ieškojimų kelią rezultato link pasirinkęs tautodailininkas atveria dar vieną filosofinę mintį: “Kam žinoti viską, ką pasakė kiti, jeigu pats nieko negali sugalvoti”.

Vilioja interjero puošyba

T.Šorio drožiniai – įvairialypiai: tai - ir monumentalūs medžio drožiniai, ir nedidelės, moderno bruožų turinčios skulptūros, ir baldai, ir interjero puošybos detalės.

T.Šorio monumentalūs darbai puošia Senosios Įpilties, Jokūbavo kaimus, jo išdrožta rodyklė rodo kelią į Mikoliškių girininkiją.

Mažosios skulptūros pasklidusios daug kur – jos puošia kažkieno namus.

Prie medžio darbų kasdien – nuo ryto iki vakaro - palinkstantis T.Šorys sakė, jog labiausiai jį vilioja interjero puošyba. “Manau, jog labiausiai traukia tokių darbų preciziškumas. Interjeras – dalis aplinkos, kurioje žmogus gyvena, tad padarytą darbą jis mato nuolat. Vadinasi, negalima drožti bet kaip. Svarbu yra kiekviena detalė. Iš savęs labai daug reikalauju, gal todėl po dviejų savaičių į tai, kas padaryta, nebegaliu žiūrėti – vis randu ir randu klaidų, - prisipažino tautodailininkas. – Negailiu svetur iškeliavusių darbų. Nes taip save apribočiau, o man reikia laisvės…”.

Medžio drožėjų tradicijas tarsi perėmęs iš savo senelio ir prosenelio, kūrėjas jaučiasi suradęs savo stilių, bet dėl techninių dalykų su seneliu pasitaria.

“Kai jie droždavo, vaikystėje vis lįsdavau į akis. Ir į pirštą pirmą kartą įsipjoviau būdamas šešerių. Tai buvo pirmasis mano “krikštas”, - prisiminė T.Šorys.

Įsipjauti – tautodailininko kasdienybė. “Ir prietarą turiu – jeigu kraujo lašas nekliuvo ant kūrinio, darbas nepavyks”, - sakė kūrėjas.

Dar vienas tautodailininko darbo niuansas – psichologija, kai privalu išgirsti ir suprasti, ko žmogus nori. “Ne kiekvienas užsakovas moka išsakyti savo mintis, apibūdinti, koks darbas turėtų papuošti jo kuriamą aplinką ar namus, - pasakojo T.Šorys. – Prašo kartą žmogus Neptūno. Aš matau jį vienaip, o užsakovas, pasirodo, norėjo storo pelkių senio…”

Menas – šalia funkcionalumo

T.Šorys sakė, jog norėtų mokytis skulptūros. Tačiau – ne Lietuvoje. Tautodailininko nuomone, Lietuvoje nėra įspūdingų drožybos tradicijų, o Žemaitijoje ir esamos baigia išnykti.

“Teko pabūti Bali saloje. Ten kaimų kaimai – su tūkstančio metų medžio drožybos tradicijomis, drožėjų kartos - būriais, šeimomis. Įspūdis, pamačius drožiant Bali meistrus, - nenusakomas, nes ir drožia jie iš tiesų fantastiškai”, - įspūdžiais iš kelionės į egzotišką šalį pasidalino kūrėjas.

Jis apgailestavo, kad vis nelieka laiko parodoms. Neįvyks ir planuota šiais metais. Laiko nelieka ta prasme, kad užmačios parodai – didelės: ir darbų skaičiaus, ir jų išbaigtumo, ir kokybės prasme.

“Galėčiau surinkti savo darbus iš tų, kuriems esu jų dovanojęs. Bet jie taip seniai daryti… Parodai norisi to, kas nauja”, - kalbėjo T.Šorys, kurio darbo stalčiuose guli vos ne šimtas naujų eskizų.

Tautodailininko galvoje kyla naujų minčių, idėjų, kaip meną susieti su funkcionalumu.

“Po truputį keičiu darbų profilį: man įdomu susieti lauko baldus su skulptūra. Vis bandau, ir matau, kad žmonėms tai patinka”, - kūrybinius ir darbo planus atskleidė T.Šorys.

• Rašyti komentarą (1)