Pasakų keliu – į rašytojų gildiją

„Tiesiog šauna į galvą viena mintis: sėdu rašyti ir tuo pat metu fantazuoju toliau. Ta mintis didėja, didėja, ir... pavirsta pasaka“, - savo kūrybos procesą nupasakojo vienuolikmetis Džiugas Litvinas.

Kurdamas pasaką Džiugas Litvinas nė pats nežino, kuo ji pasibaigs: įkvėpimo pagautas, jis fantazuoja ir rašo vienu metu.

Rudenį į šeštą klasę eisiantis Jurgio Pabrėžos gimnazijos mokinys D.Litvinas yra susižavėjęs literatūra – juk knygų pasaulyje nutinka įstabiausi dalykai.

„Labiausiai patinka fantastinės arba nuotykių knygos, kuriose – daug išgalvotų dalykų. Kartais susimąstau, kaip rašytojai sukūrė šitiek knygų. Jie turėjo nemažai pasidarbuoti, kad kiti galėtų ilgai, ilgai skaityti. Retkarčiais viename puslapyje būna tiek daug dalykų: tam, kad visus juos suprastum, reikia skaityti dar kartą. Mano nuomone, geras rašytojas savo kūriniu bando pamokyti. Tai yra pagrindinė jo esmė. Knygos puslapiuose būna paslėpta pagrindinė mintis – ją reikia ištraukti ir ko nors pasimokyti“, - kalbėjo D.Litvinas, pats svajojantis tapti rašytoju.

Charizmatiškas berniukas jau dabar iš bendraamžių išsiskiria ypatinga žodžio pajauta: vaizdingai ir sklandžiai dėsto mintis, o jo kūryba pasižymi išradingu siužetu ir žaismu.

Pasakų žanras D.Litvinui suteikia kūrybinę laisvę: gali būti ir ilgos, ir trumpos, jose gali egzistuoti neįtikėtini dalykai, veikia daug įvairių personažų.

„Laikausi vieno principo, - paaiškino jaunasis kūrėjas, - savęs rašyti neverčiu. Kuriu tada, kai ateina mintis. Atgyja sufantazuotas pasaulis: kasdieniai daiktai ima judėti, kalbėti, ką nors veikti“.

Senas namas prabyla ir pirmoje D.Litvino sukurtoje pasakoje, kurią jis parašė 2007-aisiais norėdamas dalyvauti viename mokykliniame renginyje. Istorija pasakoja apie seną medinį namą, kuriame gyveno didelė šeima. Iš tolimos kelionės grįžęs vienas giminaitis namiškiams papasakojo apie kompiuterizuotą modernų namą. „Šeima šnekėjosi, o senasis namas nuliūdo – pamanė, kad jis yra nieko vertas. Namo pamatuose buvo įstrigęs žirnio dydžio nykštukas – išsilaisvinęs jis namui pasiūlė išpildyti du norus. Gerai pagalvojęs namas panoro kojų, kad galėtų keliauti ir pasižvalgyti po pasaulį. Kai surado tą apkalbėtą modernųjį namą, pamatė – šis praneša apie tokius dalykus: kokia temperatūra, kad paruošta vakarienė. O šeimos nariai tarpusavyje beveik nieko nekalba, yra susvetimėję. Todėl antrasis seno medinio namo noras buvo grįžti į savo senąją vietą“, - papasakojo D.Litvinas.

D.Litvinas įsitikinęs, kad rašytojo stilius turi būti sklandus, kalba – maloni ausiai. Pats berniukas žavisi Vytauto Landsbergio jaunesniojo kūryba ir stiliumi. „Noriu taip parašyti, kad žmonės užsimerkę ir klausydamiesi pasakos, viską regėtų taip, kaip savo akimis“, - sakė D.Litvinas, kuris savo kūrybą skaito šeimai, jaunųjų kūrėjų klubo „Strėlė“ nariams, bendraklasiams. Visų jų nuomonė D.Litvinui – labai svarbi.

Viena jo pasakų išspausdinta naujajame „Strėlės“ almanache „Žvilgtelėjimai“.

• Rašyti komentarą (4)