Paveikslai kvepia pavasariu

„Mano paveiksluose – ypač daug žalumos. Žiedai – lyg per padidinamąjį stiklą. Patys mėgstamiausi yra obelų žiedai. Jiems išsiskleidus, su teptuku apsigyvenu sode“, - kalbėjo savo akvarelės darbų parodą arbatinėje „Špitolė“ pristatydama dailininkė Vilija Kazragytė–Bružienė.

Gėles savo paveiksluose „apgyvendinusi“ kurmaitiškė dailininkė Vilija Kazragytė–Bružienė (kairėje) džiaugiasi jau kone keturis dešimtmečius trunkančiu sielų ryšiu su savo mokytoja, dailininke Renate Lūšis.

Jos paveiksluose – vien stambūs gėlių žiedai ir kaimo gamtos vaizdai – lyg iš laukų išplėšti ir priartinti medžiai, žolės kuokštai, tyrlaukiai. Visa tai nuskaidrinta pavasarį atgijusios žalumos švelnumo ir baltai rausvo žiedų suvešėjimo.

„Neturiu vieningo stiliaus: nuolatos eksperimentuoju – lieju tai sausa, tai šlapia technika. Nepasitenkinimas savimi yra amžinasis variklis, nuolatos vedantis į priekį. Niekada nežinai, kas išeis. Kol kas vis dar norisi gyventi ir kurti gamtoje. Ar kas gali būti gražiau už gyvą gėlę, žolę, medį“, - samprotavo 46-erių dailininkė. Meilė gamtai, pastabumas kūrinijos išbaigtumui ir buvo tas postūmis, kuris paskatino ją apsigyventi kaime.

Iš Klaipėdos kilusi, tačiau jau 20 metų Kurmaičiuose gyvenanti V.Kazragytė–Bružienė – daugkartinė tradicinių kasmetinių parodų „Vakarų Lietuvos akvarelė“ bei tarptautinių akvarelės plenerų dalyvė. Savo tapybą parodose dažniausiai ji pristato su grupe klaipėdiečių menininkų, kurie buriasi aplink juos išugdžiusią dailininkę, Adomo Brako dailės mokyklos pedagogę Renatę Lūšis.

„Ryšys su mokytoja išliko nuo mokyklos laikų: daug keliavome po parodas Baltijos šalyse, lankėme koncertus, spektaklius, operas. Ji išmokė mus prisiliesti prie meno, neleido rusenti ir atkakliai mokė patiems padėti kūrybos pamatus“, - didžiuodamasi apie R.Lūšis kalbėjo Vilija, ir pasidžiaugė, kad mokytoja atvyko ir į jos personalinę parodą.

Pabaigusi Telšių taikomosios dailės technikumą, V.Kazragytė-Bružienė pradėjo mokytojauti Tūbausių pagrindinėje mokykloje. Vėliau, dirbdama dailės mokytoja Darbėnų vidurinėje mokykloje, Klaipėdos universitete ji studijavo Dailės pedagogiką.

„Mokykloje išsisėmiau: kūrybai pritrūko erdvės. Pajutau – nebetobulėju, reikia kažką daryti“, - apie atsisveikinimą su pedagoginiu darbu kalbėjo Vilija. Moteris pasirinko individualią veiklą: „Užsakymų turėjau per akis. Tačiau juos netikėtai pristabdė krizė“, - atviravo ji.

Moteris svarstė, jog nebesuskaičiuotų, kiek jos paveikslų iškeliavę po svečias šalis – parduotų ir išdovanotų.

Ji sakė net neįsivaizduojanti, kaip turėtų atrodyti jos geriausias darbas. Jei žinotų, nebebūtų stimulo kurti.

Likimo smūgių užgrūdinta moteris, prieš dešimtmetį tapusi našle, tvirtino, jog geriausi paveikslų vertintojai yra jos draugai, kūrybos gerbėjai ir vaikai: du sūnūs ir dvi dukterys. Pasidžiaugė, jog visi keturi jau užauginti: vyriausiam – 26-eri, o jaunėlei Severijai, pasekusiai motinos pėdomis ir besimokančiai Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje, sukakę trylika.

• Rašyti komentarą (3)