|
|
|
Nostalgija tam teatrui, kuris pravirkdydavo žiūrovą
Kretingos kultūrinio gyvenimo šviesulys – Egidijaus Radžiaus teatras – savojo miesto jubiliejų pasitinka svariomis datomis: sukako 45 jo kūrybinės veiklos metai, prieš 40 metų teatrui vadovauti ėmė režisierius Egidijus Radžius, ir prieš 35-erius buvo suteiktas Liaudies teatro vardas.
Mintimis apie E. Radžiaus teatrą su „Smilčių“ skaitytojais pasidalijo teatro senbuviai: 72-jų Jonas Naureckas, 63-jų Valdemaras Povilaitis ir 50-ies Liuda Grikpėdienė. - Ką jums ir Kretingai reiškė Egidijaus Radžiaus teatras? V.Povilaitis: - Buvo metas, kai į E.Radžiaus spektaklius prieidavo pilna salė, žiūrovai net atsinešdavo kėdžių. Režisierius taip parinkdavo spektaklių temas, kad žmonės verždavosi į teatrą. Sovietmečiu teatras pasakydavo tai, ko negalėdavai išgirsti niekur kitur. Radžiaus teatras gebėdavo net pravirkdyti žiūrovą. Režisierius mokėjo suburti kolektyvą. Kartu su teatrologu ir režisieriumi Petru Bielskiu jis atgaivino klojimų teatro tradiciją. Savąjį teatrą jis atvedė ligi mėgėjiško teatro aukštumų: jo teatras buvo žinomas visoje Lietuvoje ir kasmet laukiamas festivaliuose, šventėse. L.Grikpėdienė: - Šitame kolektyve niekada nebuvo konkurencijos: repetuodavome draugiškai, o per premjeras vyraudavo tarpusavio džiaugsmas - visi išgyvendavome bendrą sėkmę. J.Naureckas: - E.Radžius labai pasitikėdavo mumis ir leisdavo patiems aktoriams atsiverti. Ir pats pradėdavai tikėti, kad gali daug. Režisierius subūrė tvirtą ir labai draugišką teatro bendruomenę, prilygstančią profesionaliems aktoriams, - tuo mes ir išgarsėjome visoje Lietuvoje. - Koks buvo pats Režisierius? (E.Radžius anapilin iškeliavo prieš 9 metus, - aut. pastaba). J.Naureckas: - Jis buvo ir griežtas, ir reiklus: net mažiausią mizansceną nušlifuodavo lyg deimantą. Salės vidury per repeticiją, atrodo, snūduriuoja mūsų režisierius. Bet tik ištark ką nors ne taip, jis išsyk, po šimts kalakutų, pašoka nuo kėdės. E.Radžius negalėjo dirbti paviršutiniškai, nes jausdavo labai didelę atsakomybę prieš žiūrovą, ir to paties reikalavo iš mūsų. Sykį per gastroles Lenkijoje atėjo tik 5 moterėlės: gal nevaidinsim, suabejojome. O režisierius šokosi: jūs ką – atėjo gi žmonės. Mes labai gerbėme E.Radžių: išeiti iš teatro ir netekti ryšio su tokiu įdomiu žmogumi būtų prilygę dvasiniam nusiskurdinimui. L.Grikpėdienė: - E.Radžius mums buvo tarsi tėvas: jis gyveno su mumis, žinojo mūsų bėdas ir džiaugsmus. Rūpinosi mūsų sveikata ir šeimos reikalais. Kai vakarodavome teatre, jo žmona Birutė atnešdavo mums lauknešėlį. Laiko ratas vėl apsisuko: dabar trečius metus su mumis dirbančios režisierės Albinos Buntinienės vyras Ričardas neša sumuštinius. V.Povilaitis: - Po E.Radžiaus išėjimo teatras išgyvena kitokį laikotarpį. Režisierius neatstūmė nė vieno, jis ne dirbo, o gyveno teatre. Teatras jam teikdavo energijos. Niekada nesiskundė ir nedejavo dėl savo ligos. Gyveno, o ne ruseno ligi pat pabaigos. Atmintyje išliko vaizdas, kaip, likus tik 3 mėnesiams ligi mirties, per repeticiją jis lyg koks jauniklis užšoko ant scenos. Esu laimingas, galėjęs kurti ir išreikšti save pas tokį didį Režisierių. - Kokius labiausiai įsimintinus nuotykius prisimenate iš to meto teatrinio gyvenimo? L.Grikpėdienė: - Gali mirti iš juoko: kai atėjau į teatrą, pravaidinau kokius tris mėnesius, bet vis neišdrįsau paklausti, kas ta mizanscena. Man vis pasigirsdavo negražūs žodžiai. V.Povilaitis: - Būdavo, kad taip įsijaučiame į vaidmenis, kad nebeskiriame tikrovės nuo vaidybos. Sykį Rokiškyje vaidinant „Šykštuolį“, komisaras Jonas Naureckas griebė už gerklės ir taip prismaugė mane – virėją, pagrobusį auksą, kad net akyse pažaliavo. Kitas atvejis: spektaklyje „Moteris keblioje padėtyje“ abu su Nerijumi Gedminu buvome įsimylėję tą pačią moterį: jis – prokuroras, aš – advokatas. Aš turėjau su pypke prieiti ir tvoti per nugarą. Aš priėjau prie prokuroro iš nugaros, o pypkė liko gulėti ant stalo. Ir kaip dūriau pirštu į liesą Nerijaus nugarą, nudiegė skausmas: supratau – lūžo pirštas. J.Naureckas: - Buvo atvejis, kai Vėžaičiuose prieš spektaklį prisivaišinome beicuotais obuoliais. Reikia išeiti į sceną, o mes - eilute prie tualeto durų. Arba sykį, vaidinant spektaklį „Aušros sūnūs“ Durbės pilies griuvėsiuose, Sigutė Lubienė ištarė teksto žodžius „trenk, perkūne“ ir su tais žodžiais kad trenks iš dangaus. Koks buvo efektas ir publikos ovacijos. - Be kokių žmonių neįsivaizduojate E.Radžiaus teatro? Visi: - Pirmiausia, be anapilin išėjusių aktorių – Elenos Grott ir Jono Gindulio. Jeigu sugrįžtų Sigutė Lubienė, Aušrinė Zulumskytė, Danutė Dunauskaitė, atgimtų senoji E.Radžiaus teatro dvasia. Kai jos trise autobuse užtraukdavo dainą, bematant užvesdavo ir visus kitus. Teatro branduolys – Birutė Laučienė, Stasys Jauga, Valdas Lubys, Valdas Slavinskas, Gytis Vaineikis. Trys pastarieji dabar dirba Norvegijoje. Kartais pajuokaujame, kad Norvegijoje teks steigti mūsų teatro filialą. - Kokio teatro žiūrovui reikia šiandien? J.Naureckas ir V.Povilaitis: - Turėtume grįžti prie klasikos: rūbų, šukuosenų, grimo. E.Radžius labai studijuodavo spektaklio laikmečio madas, vartydavo enciklopedijas ir žinynus. Mes negyvename aštuonioliktame amžiuje, bet scenoje norime matyti, kaip tada gyveno žmonės. Žiūrovas teatre pasiilgo tikrumo, nes jau sotus ekstravagancijos ir avangardo nuo tų plikų užpakalių gatvėse. L.Grikpėdienė: - Pritariu. Kai šiemet viešėjome festivalyje Amerikoje, rodėme „Kuprotą oželį“. Žmonės mums plojo ir sakė: pasiilgome tikros klasikos. Klasika visais laikais lieka klasika, ir P.Bielskis mus sveikina, kad vis grįžtame prie teatrinės gelmės. Dešimtmečių tarnystė teatro mūzai J.Naureckas, agronomas pagal specialybę, E.Radžiaus teatre vaidina seniausiai – ketvirtą dešimtmetį, kone nuo kolektyvo susibūrimo. Sukūrė kelias dešimtis vaidmenų. „Kažkodėl režisieriui labiausiai patikau tėvo vaidmenyse. Tėvą vaidinau daugelyje spektaklių: „Aušros sūnūs“, „Surūdijęs vanduo“, „Virvė“, - vardijo aktorius. V.Povilaitis, buvęs pedagogas, E.Radžiaus teatre vaidina nuo 1980-ųjų. „Nebevaidinu taip aktyviai, kaip prieš 15 – 20 metų, tačiau iš teatro manęs dar neišmetė“, - juokavo vyras. Per 30 mėgėjiškos aktorystės metų jis sukūrė tiek pat ir vaidmenų, - kasmet po ryškesnį personažą. Pagrindiniu jis laiko savo pirmąjį – Algirdo – vaidmenį K.Sajos pjesėje „Surūdijęs vanduo“. Ilgiausiai vaidino poną spektaklyje „Burtininkė“. Abu aktoriai sovietmečiu yra pelnę Lietuvos meno saviveiklos žymūnų vardus. Medikę L.Grikpėdienę vaidinti į E.Radžiaus teatrą prieš 15 metų atvedė, kaip ji tikino, jos sūnaus auklėtojas – V.Povilaitis. Kone visi mano vaidmenys – komedijiniai: tarnaitė spektaklyje „Kaip valdyti žmoną“, motina - „Kuprotas oželis“, žydė – „Tik niekam nesakyk“, davatka - „Švėnts aniuole sargė“. Tačiau spektaklyje „Slėptuvė“, kuriame savo paskutinį vaidmenį suvaidino ir pats Egidijus Radžius, persikūnijau į rimtą vokietę“, - kalbėjo L.Grikpėdienė.
|
|
