Niekada neketino atsisakyti neįgalios dukters

Juodupėnuose gyvenantys Eugenija ir Stanislovas Griciai užaugino keturis vaikus – du sūnus ir dvi dukras. Trys jų gyvena savarankiškai, o vyriausioji Vida liko tėvų namuose. Nors Vida - keturiasdešimtmetė, jai reikalinga tėvų priežiūra: nuo gimimo ji serga cerebriniu paralyžiumi.

Eugenija ir Stanislovas Griciai, savo vyriausiosios dukros Vidos, sergančios cerebriniu paralyžiumi, ilgesniam laikui vienos nepalieka.

E. ir S. Griciai nesiskundžia nenusisekusiu dukros likimu, o kantriai, diena iš dienos, metai iš metų neša jiems tekusią naštą.

Eugenija nekalba, kokios mintys užplūdo ją, sužinojus apie dukros ligą, ir kiek ašarų išliejo ją supdama. Tačiau nebuvo net tokios minties atsisakyti neįgalaus vaiko ar atiduoti jį į valdišką įstaigą.

Kai dukra buvo maža, tėvams buvo lengviau - galėjo ją pakelti ir pernešti į vieną ar kitą vietą. Dabar tai padaryti darosi vis sunkiau ir sunkiau.

Stanislovas prisimena, kaip gimus antram vaikui, jis pasidarė dėžę, kurią pritvirtinęs prie dviračio, priešpriešiais susisodindavo į ją abu vaikus ir važiuodavo į laukus prie karvių. Atsidūrusi ant žemės, Vida bandydavo šliaužioti.

Vėliau Griciams gimė dar du vaikai. Tačiau atsidėti vien jų auklėjimui nebuvo kada – abu dirbo fermoje: ji – karvių melžėja, jis prižiūrėjo veršiukus.

Anksčiau Vida galėjo sėdėti invalidų vežimėlyje ir tai paįvairindavo jos kasdienybę. Dabar vežimėliu nebesinaudoja, nes jame nebepasėdi - slysta iš jo, ir dienas tenka leisti lovoje.

Kas dedasi ligonės galvoje - sunku pasakyti: kartais ji nusišypso ar ištiesia ranką. Tačiau Eugenija gerai pažįsta savo dukrą ir žino, ko ji nori.

Moteris pasakojo, jog lovoje gulinčią dukrą ji dažnai varto, kad neatsirastų pragulų.

Su maistu taip pat nėra paprasta, nors Vida valgo viską, tačiau maistas turi būti pertrintas.

E. ir S. Griciai savo dukros be priežiūros ilgiau palikti negali. Esant reikalui pagelbsti kiti jų vaikai.

Pašnekovai pasidžiaugė Juodupėnų medicinos punkte dirbančia Danute Radžiuviene, kuri juos aplanko, pasidomi, kaip sekasi Vidai, kuri neturi jokių draugų. Kad ir augindami dukrą su negalia, Griciai nėra atsiriboję nuo aplinkinio pasaulio. Eugenija lankosi įvairiuose kaime vykstančiuose renginiuose, o Stanislovas – giedorius, sugebantis pritraukti giedoti ir jaunimą.

Juodupėniškiai žino, kad Gricių namuose - negalią turinti dukra. Žmonės juos supranta ir atjaučia.

Žvelgdami į praeitį, E. ir S. Griciai sako, jog laikas bėga labai greitai. Atrodo, visai neseniai jiedu patys susipažino šokiuose. Puikiai pamena ir, kaip, nusipirkę namą Juodupėnuose, kraustėsi į jį iš gretimo kaimo - kasdien parsivežę po vieną vežimą mantos, skubėdavo į darbą. Stanislovas buvo kolūkio, iš pradžių pavadinto Kirovo, o vėliau - Alkos, darbo pirmūnas.

- Nors mūsų gyvenimas niekada nebuvo lengvas, bet nesiskundžiame nei ankstesniu, nei dabartiniu gyvenimu, - sakė juodupėniškiai E. ir S. Griciai.

• Rašyti komentarą (3)