|
|
|
Už garbingą įvertinimą dėkingas šeimai ir bendruomenei
„Esu laimingas žmogus: namiškiai mane supranta, bendradarbiai įvertina, pacientai gerbia“, - tvirtino 45 metus Kretingos ligoninėje dirbantis gydytojas dermatovenerologas Edmundas Miščikas, kuriam šią gegužę buvo suteiktas Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas. Šis įvertinimas, anot E.Miščiko, esąs ne vien jo asmeninis, bet ir namiškių bei visos Kretingos medikų bendruomenės nuopelnas.
„Šiandieną jaučiuosi sėdįs, kaip sakoma, savose rogėse: niekada savęs neįsivaizdavau dirbančio kitokį darbą. Ir jeigu laiko ratas atsisuktų atgal, vėlgi pasirinkčiau tą patį kelią, kuriuo ėjau ligi šiolei“, - atviravo 71-erių gydytojas. Profesiją „užprogramavo“ paties liga Nuo Šakių kilęs E.Miščikas mano, jog pasirinkti mediko kelią jį natūraliai pastūmėjo pats gyvenimas: vaikystėje susirgęs kaulų tuberkulioze, jis kone „apsigyveno“ ligoninėje. „Šešerius metus gulėjau Romainių tuberkuliozinėje sanatorijoje. Mane supo puikių medikų – gydytojų ir medicinos seserų - pavyzdžiai. Matydamas jų pasiaukojamą darbą, pagalvojau – o gal ir aš galėčiau būti panašus į juos“, - savo svarstymus prisiminė gydytojas. Ligoninėje mokėsi – jį lankė mokytojai, ir pabaigė Kauno darbo jaunimo vidurinę mokyklą. „Nors tėvai norėjo matyti mane inžinieriumi, bet aš siekiau savo tikslo - su ramentais nuėjau į priėmimą Kauno medicinos institute, - pasakojo E.Miščikas. – Vieni komisijos nariai sakė – pats išvargęs, geriau supras ir kitų vargus. Kiti atmetė, nes pažymiai nebuvo „blizgantys“. O vienas iš gydytojų, pastebėjęs mano jaudulį, liepė pasimatuoti temperatūrą. Termometras rodė 37,5 laipsnio. Tau, vaikeli, tuberkuliozė jau į plaučius persimetė, pasakė. Suprask - esi laisvas“. Tėvai nuramino sūnų, ragino padirbėti dvejus metus ir laimę bandyti iš naujo. Antras kartas buvo nemeluotas. Mokytis buvo labai sunku, nes dauguma studentų buvo „medalininkai“. „Tačiau trečiame kurse, kai pradėjo dėstyti medicinos dalykus, pasijutau lyg žuvis vandenyje: visi terminai – girdėti, ligi soties buvau prisižiūrėjęs, kaip leidžiami vaistai. Dėstytojai išsyk man pačiam patikėjo ir vaistus leisti“, - apie tai, kaip išnaudojo ligoninėje įgytą patirtį, prisiminė pašnekovas. Gydytojas gyveno palatoj Studijų metais E.Miščikas dainavo instituto estradiniame ansamblyje, kuriam vadovavo Petras Navasaitis, būsimas Kretingos ligoninės chirurgas. Pabaigusį mokslus E.Miščiką jis ir pakvietė dirbti į Kretingą. Atvyko 1964 m. ir čia pasiliko. „Norėjau dirbti pagal specialybę – dermatovenerologu, tačiau iš pradžių teko dirbti vidaus ligų gydytoju. Dirbau ir vėlgi mokiausi – per patirtį įgijau žinių bagažą, - pasakojo gydytojas. - Buto išsyk negavau, todėl apsigyvenau ligoninės palatoj. Už sienos, gretimose palatose, miegodavo ligoniai. Tad reikalui esant, keldavausi prie jų ir naktimis“. Daugėjant venerinių ligų, atsirado būtinybė dirbti vien dermatovenerologo darbą. „Per paskutiniuosius 20 metų situacija sveikatos apsaugos srityje labai stipriai pasikeitė. Jeigu anuomet kuris kitas gydytojas - ne dermatovenerologas - būtų pabandęs nustatyti venerinę ligą, ši žinia būtų pasiekusi ir ministeriją. O dabar aš kone nebematau sergančiųjų venerinėmis ligomis: juos gydo šeimos gydytojai ir ginekologai. Žmonės pas mane ateina dėl egzemos, grybelio ir ypač - veido spuogų. Ateina iš būtinybės, tie, kuriems neįkandamas gydymas privačiose kosmetikos klinikose“, - laikmečio pokyčius apibūdino E.Miščikas. Ilgiausiai dirbantis tandemas Per dešimtmečius keitėsi ir E.Miščiko pareigos: jis dirbo Plungės invalidumo komisijos, kurios centras buvo Kretingoje, pirmininku; 1969-1972 m. jis vadovavo Kretingos poliklinikai; 1988 – 1996 m. buvo Kraujo perpylimo skyriaus vedėjas. E.Miščikas išvien su kolegomis Vidmantu Jurgaičiu ir Virginija Balskuviene sudaro gydytojų konsultacinę komisiją. Jam teko dirbti kartu su gydytojais, kurie šiandien laikomi ligoninės „mohikanais“: Petru Navasaičiu, Augustinu Pauliumi, Jovita Stankaitiene bei Kretingos rajono Garbės piliečiais - Janina Rapaliene ir Juozu Pipiniu. Šiandien jį žavi jaunesnės kartos Kretingos ligoninės vadovės Ilonos Volskienės gebėjimas visus suburti į darnią bendruomenę: „Ji neskirsto darbuotojų pagal pareigas, ją myli ir ligoniai. Pas ją gali nueiti pasiguosti ir pasidžiaugti – ne vien kaip pas kolegę, bet ir – supratingą žmogų“. Tačiau labiausiai E.Miščikas džiaugiasi išsaugojęs puikią savo kabineto komandą: su slaugytoja Irena Torkeliene jis dirba jau 34 metus. „Nė vienas daktaras nesublizgės be seselės, ir nė viena medicinos sesuo – be gydytojo“, - medikų tandemo svarbą pabrėžė E.Miščikas. I.Torkelienė jam pritarė, jog per tiek metų jau supranta kiekvieną gydytojo nurodymą iš pusės žodžio, o jo nuotaikas – iš lūpų krustelėjimo ar akių žvilgsnio. Pagal metų stažą analogo šiai komandai Kretingos ligoninėje nėra. Atkartojo motinos kelią „Vos sužinojau, kad mano darbas bus taip garbingai įvertintas, pagalvojau apie savo mamą – Oną Miščikienę. Lyg ir nusekiau motinos pėdomis: 43 metus jis dirbo Šakių rajono Zyplių pradinės mokyklos mokytoja, ir jai taip pat buvo suteiktas Nusipelniusios Lietuvos mokytojos vardas. Visi namiškiai buvome „pritrenkti“ žinios – ją apdovanojo sovietmečiu, nors niekuomet nebuvo partinė“, - kalbėjo gydytojas, pats, beje, taip pat nepriklausęs jokiai politinei partijai. Tvirtino norėjęs išlikti savimi. <[p> Edmundo tėvas Pranas Miščikas buvo savamokslis kaimo „veterinorius“, savais receptais gydęs gyvulius. Šeimoje augo du sūnūs, tačiau vyresnįjį, 24-erių Edmundo brolį Algirdą, ištiko tragiška mirtis. Pats E.Miščikas šeimą sukūrė Kretingoje. Jo žmona Danutė - taip pat medikė, kilusi iš Jiezno. D.Miščikienė – ilgametė Kretingos ligoninės vaikų gydytoja. Pora užaugino 3 atžalas - 2 sūnus ir dukterį. Susilaukė 5 anūkų, mažiausiai iš jų – Ievutei – vos 5 mėnesiai. Nė vienas iš atžalų nepasekė tėvų pėdomis. „Vaikai sakė: nenorime tokio gyvenimo, kaip jūsų. Juk mudviejų su žmona pakaitomis nebūdavo namie: dieną – pacientų priėmimai, naktį – budėjimai. O aš, šeimos palaikomas, galėjau dirbti mėgiamą darbą - man teko didelė laimė būti daktaru“, - džiaugėsi pašnekovas.
|
|
