|
|
|
Festivalio idėjos krizė neužgožė
Nutilus 14-ajam tarptautiniam jaunimo teatrų festivalio „Atžalyno scena“ šurmuliui, jaunieji teatralai tebėra pilni įspūdžių ir svajoja apie naujus projektus. Festivalio rengėjų entuziazmo nenuslopino dėl krizės apkarpytas biudžetas bei taip ir nepabaigta remontuoti koncertų salė.
„Toks labai geras nuovargis“, - po festivalio šypsojosi organizatorė teatro-studijos „Atžalynas“ režisierė Auksė Antulienė. Šiomis dienomis ji sulaukia festivalyje viešėjusių teatralų skambučių – dėkoja už, jų žodžiais, sukurtą idealią atmosferą, kad vyravo šilti, atviri, kūrybiški santykiai. A.Antulienė pasidžiaugė, kad festivalis, nors ir organizuotas ekstremaliomis sąlygomis, pavyko: parodyti meniškai stiprūs, originalūs ir skirtingų žanrų spektakliai, o atžalyniečiai viršijo vadovų lūkesčius ir puikiai susitvarkė su savo pareigomis. Paauglystėje pati vaidinusi „Atžalyne“, 1996 metais A.Antulienė čia sugrįžo kaip režisierė. O prieš 10 metų jai teatro vadovas Algimantas Verbutas patikėjo festivalio „Atžalyno scena“ organizavimo vairą. - Šįkart Jums teko nelengvas išbandymas: suorganizuoti festivalį esant krizei. Be to, dar nesuremontuota koncertų salė. Ar nebuvo kilusi mintis festivalį atidėti geresniems laikams? - Tarptautinį festivalį pradėjome organizuoti rudenį, kai kalbų apie krizę dar nebuvo. Ji užgriuvo, kai buvome jau viską suplanavę. Be to, norėjosi išlaikyti tradiciją. Žinoma, teko pakoreguoti programą – festivalis truko ne penkias, o tris su puse dienos, neliko dviejų koncertų. Iki paskutinės minutės tikėjau, kad koncertų salė iki gegužės 1 dienos bus atidaryta. Taip neįvykus, festivalio svečiams rašiau laiškus, paaiškinau situaciją, perspėjau, kad teks vaidinti spektakliams nepritaikytoje šokių salėje. Iš jų sulaukiau daug palaikymo, optimistinių minčių. Kultūros centro darbuotojai ir vaikai dvi paskutines naktis tamsino šokių salės langus, kūrė teatrinę erdvę. Kai ją pamatė atvažiavę režisieriai, atsikvėpė – iš mano niūrių pasakojimų įsivaizdavo prastesnes sąlygas. - Kaip pavyko gauti lėšų festivaliui? - Nors Kultūros ministerija buvo raginama sumažinti išlaidas, bet ji mums pažadą ištesėjo: kiek buvo skyrusi, tiek ir davė. Tačiau paramą apkarpė Savivaldybė. O jau buvo sudaryta programa, svečiai – nusipirkę bilietus, vizas. Vaikų tėvai padėjo ne tik morališkai, bet ir finansiškai. - Teatras „Atžalynas“ neapsiriboja aktorine veikla – neatsiejama jo dalimi tapo ir festivaliai. Kodėl juos organizuojate? - Tai yra galimybė pamatyti gerų spektaklių, kuriuos kuria ir vaidina atžalyniečių bendraamžiai. Vaikai dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse, kurias vedė Maskvos teatro režisierius Fiodoras Suchovas, režisierė iš Rygos Karina Šišlo bei režisierius ir dailininkas Jonas Daraškevičius iš Garliavos. Kur kitur vaikai gautų tokią teatrinę mokyklą. „Atžalyniečiai“ lavina organizacinius gebėjimus, susipažįsta su žmonėmis. Vaikai iš skirtingų teatrų susidraugauja, būna – įsimyli, vėliau palaiko ryšius. Štai ir sekmadienio naktį, dar svečiams neišvažiavus, vaikai manęs klausia, kada bus kitas festivalis. - Per šį festivalį buvo atšvęstas ir teatro-studijos „Atžalynas“ 30 metų gimtadienis, susitiko kelios atžalyniečių kartos. Kaip su buvusiais teatro artistais pavyksta išlaikyti ryšius? - Paskutinis atžalyniečių susitikimas įvyko prieš 10 metų. Malonu, kad buvę atžalyniečiai, grįžę į Kretingą aplankyti tėvų, užsuka ir pas mus. Kartą diskutavome, kodėl mūsų teatre neatsiranda porų – jaunimas paaiškino, kad tai neįmanoma, nes mus sieja šeimyniški santykiai. Susitikimus su buvusiais atžalyniečiais taip ir vadiname – „šeimos susitikimas“. Susitiko buvę atžalyniečiai Teatras „Atžalynas“ turi savo aurą, į jį norisi sugrįžti – tokias mintis per susitikimą išsakė buvę atžalyniečiai. Kelių kartų teatro mėgėjai dalinosi savo prisiminimais, kuriuose – gyvi įspūdžiai iš vaidintų spektaklių, gastrolių, festivalių. Ilona Jonušienė, Nijolė Šakinienė, Aurelija Beržonskienė ir Vilma Endriuškaitė, „Atžalyną“ lankiusios 1989-1992 metais, su nostalgija atsimena, kaip po pamokų skubėdavo į teatrą ir kokia buvo skani arbata, kurią gerdavo studijos balkone.
„Gyvenom“ teatre. Užsibūdavom čia tol, kol mūsų neišvarydavo. O už vėlavimą ar sėdėjimą ant palangės reikėdavo mokėti baudą – 10 kapeikų, kurios buvo metamos į bendrą biudžetą“, - prisiminimais dalijosi moterys.
Festivalio pabaigoje „Atžalyno“ režisieriams buvę atžalyniečiai, dabar jau studentai, pateikė staigmeną – suorganizavo teatro 30 metų gimtadienio vakarą. Per teatralizuotą prisiminimų vakarą buvo parodytos spektaklių ištraukos, archyviniai kadrai nukėlė į teatro praeitį, o vakarą vainikavo didžiulis gimtadienio tortas. „Atžalyno“ gimtadienio vakare dalyvavo daugiau negu 200 žmonių: buvusiųjų ir dabartinių atžalyniečių, bičiulių.
Šio festivalio akimirkos, kaip ir visa teatro „Atžalynas“ istorija, bus patalpintos į šiemet sukurtą interneto svetainę www.teatrasatzalynas.lt.
|
|
