|
|
|
„Eukaliptų tyloj“ – lietuviška rauda
„Sunku tuo pačiu metu gyventi dviejuose pasauliuose, todėl į tėviškę vykstu lagaminan įsimetusi kvapnų eukalipto lapą, o iš Lietuvos parsivežu gintaro ašaras“, - apie dabartinę emigrantės dalią atvirai prabilo kraštietė Gražina Pranauskienė, jau 20 metų gyvenanti tolimojoje Australijoje.
Viešėdama Kretingoje, per susitikimą Pranciškonų vienuolyne 52-jų G.Pranauskienė pasidalijo mintimis apie Australijos kultūrą bei emigrantų gyvenimą ir pristatė nostalgija persmelktą savo poezijos knygą „Eukaliptų tyloj“. Knygą paskyrė motinai „Jeigu nebūčiau išvažiavusi į Australiją, niekada nebūčiau parašiusi šios knygos, - tvirtino autorė. - Kunkuliuoju kaip puodas: jei nenuleisiu garo – užvirsiu. Per poeziją pažvelgiau į savo širdies gelmes ir žinau, kad rašyti nebesustosiu - jau galiu kalbėti nieko neslėpdama, iš patirties žmogaus su išrautomis, bet vis dar savo žemės tebesiekiančiomis šaknimis. Knyga man padeda išlikti lietuve. Eiles rašiau Lietuvai – tėvynainiams ir dabartiniams išeiviams, nes pokario emigrantai manęs jau nesupranta“. Savo knygą G.Pranauskienė dedikavo Palangoje gyvenančiai motinai. „Motinos labiausiai kenčia dėl vaikų emigracijos - savų lizdų išdraskymo. Ir pats, sugrįžęs namo, tėvus vertini visai kitaip, negu būdamas šalia. Toliuose meilė jiems pagilėja ir išsigrynina“, - apie prigimtinio ryšio svarbą kalbėjo autorė. Daugelį savo eilėraščių, ji sakė, kaip ir „Hario Poterio“ autorė, parašiusi per pietų pertrauką kavinėje. Jos savininkas, emigrantas Steve iš Graikijos, dažnai prisėsdavęs prie jos staliuko ir prisipažindavo norintis viską mesti ir grįžti į Graikiją. Ją stebindavo, jog ir milijonierių graužia tėvynės ilgesys: kai širdis nerimsta, nė turtas nebesvarbus. Anksčiau maniusi, jog savo pasaulėjauta esanti kosmopolitė, G.Pranauskienė atviravo, jog žavesys Australijos gamtos grožiu ir euforija praėjo per penkerius pirmuosius metus, - liko vien namų ilgesys. Turėjo užsidirbti savo vietą G.Pranauskienė, buvusi Burokaitė, mokėsi Kretingos vidurinėje mokykloje ir Stasio Šimkaus aukštesniojoje mokykloje Klaipėdoje. Vėliau Vilniaus konservatorijoje įgijo chorinio dirigavimo specialybę. Prieš išvykdama į Australiją ji vienerius metus, 1989–aisiais, dirbo Kretingos kultūros centre. Likimas į tolimąją eukaliptų ir koalų šalį G.Pranauskienę nubloškė netikėtai, kai ji išvyko aplankyti gimines ir ten sutiko savo būsimą vyrą Petrą, pokario lietuvių emigrantų sūnų. „Turėjau užsidirbti ir žmonių pasitikėjimą, ir savo vietą šioje šalyje. Australijoje šiuo metu gyvena apie 3 tūkst. lietuvių. Pokariu jų buvo apie 10 tūkstančių, tačiau senosios kartos emigrantų belikę tik 2 tūkst. ir 1 tūkst. yra naujųjų išeivių. Naujieji emigrantai nepritampa prie senųjų: pastarieji juos laiko sovietiniais šnipais. O vietiniams australams esi svetimas. Naujieji lietuviai, atvykę į Australiją užsikalti pinigų, pasidaryti biznį, gal ir nejaučia kankinančios dvasinės tuštumos. Tačiau meno žmones tėvynės ilgesio kirminas graužia iš vidaus“, - atviravo pašnekovė. 10 metų G.Pranauskienė nerado darbo, ir visus nedarbo metus kabinosi į mokslus: lankė emigrantų, vėliau – technikos mokyklas. Gerai išmoko anglų kalbą. „Ir tik tada galėjau galvoti apie universitetą: Viktorijos universitete baigiau žurnalistikos bakalauro studijas ir magistro kultūrines studijas apie lietuvybės išsaugojimą“, - raiškiai, be jokio akcento, kalbėjo į mokslo aukštumas Australijoje kopianti kraštietė. G.Pranauskienė dabar dirba Melburno universiteto Menų mokyklos, į kurią mokytis baleto, instrumentinės muzikos, aktorystės priimami talentingiausi studentai, administratore. Ji tęsia ir mokslą - doktorantūros studijoms ji rašo knygą apie emigrantę, kuri po Nepriklausomybės atvyko gyventi į Australiją ir, kaip tvirtino autorė, lyg žuvis barakuda nepritampa prie naujos vietos. Herojė – iš piršto laužta, tačiau jos pasaulėjauta persipina su pačios autorės. Lietuvybės ambasadorė Australijoje Vos atvykusi į Australiją, kad neprarastų ryšio su lietuviška kultūra, G.Pranauskienė be jokio atlygio ėmėsi vadovauti lietuvių chorui, kurį dažniau lanko pagyvenę žmonės. Ji vadovavo 80 žmonių grupei, kuri 1994 m. atvyko į pirmąją Pasaulio lietuvių dainų šventę. „Kai kurie tautiečiai, išlipę iš lėktuvo, puolė bučiuoti žemę. Tada taip suspaudė širdį: čia visi esame viena tauta, o sugrįžęs atgal vėl esi niekas“, - atviravo pašnekovė. Kitąmet Melburne vyks Australijos lietuvių dienos – G.Pranauskienė yra atsakinga už jų organizavimą. Į Lietuvą kraštietė atvyksta kas kelerius metus: 2003 m. ji buvo sugrįžusi pristatyti Sidnėjuje gyvenančios Genovaitės Kazokienės išleistą knygą „Lietuvos menininkai Australijoje“. Šįkart jos misija yra kita: G.Kazokienė parengė ir anglų kalba išleido knygą „Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gyvenimas ir kūryba“, kurios redaktorius – M.K.Čiurlionio proanūkis Rokas Zubovas. „Išsikovoti rašyti disertaciją tokia tema yra labai svarbus dalykas“, - kolegės nuopelnus akcentavo G.Pranauskienė, jau dalyvavusi šios knygos pristatyme M.K.Čiurlionio muziejuje Kaune bei Vilniaus menininkų rūmuose.
|
|
