Pajūrio naujienos
Help
2024 Gegužė
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Apklausa

Ar ketinate savanoriškai registruotis į karo komendantūrą?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Viešnagė, užtrukusi šešerius metus

  • Diana JOMANTAITĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2009-03-27

Prieš šešerius metus Vilniuje su italais susipažinusi kretingiškė Rita Pranaitytė manė, kad Italijos mieste Mačeratoje paatostogaus gal porą savaičių. Svetingi draugai pasiūlė šiek tiek padirbėti restorane ir 27-erių kretingiškės viešnagė tebesitęsia iki šiol. Dabar R.Pranaitytė – Mačeratos akademijos studentė, kurios dėka į Italiją kasmet atvyksta vis naujų Lietuvos studentų. „Esu lyg neoficiali Lietuvos ambasadorė. Kai gyveni užsienyje, patriotiniai jausmai – daug stipresni“, - kalbėjo R.Pranaitytė.

Šešerius metus Italijoje gyvenanti kretingiškė Rita Pranaitytė pusmečiui buvo grįžusi į Lietuvą. Italų kultūros institute Vilniuje ji atliko praktiką – rengė parodas, organizavo renginius.

Mergina jau seniai pripratusi prie naujų gyvenimo sąlygų, o ir daugelis apie 40 tūkstančių gyventojų turinčio miesto žmonių ją pažįsta. Tačiau R.Pranaitytė labai gerai prisimena dėmesio laviną, kuri užgriuvo ją vos apsigyvenusią Mačeratoje.

„Italai signalizuodavo iš mašinų, sustodavo gatvėje, drąsiai užkalbindavo ir net dovanodavo dovanas. Ši tauta – labai draugiška. Tik norėk ką nors veikti, ir pagalba visuomet atsiras: ar ieškant nuomotis buto, ar darbo. Be to, italams tuomet, kai atvykau, aš atrodžiau – ir dabar tebeatrodau- vaikas. Jiems žmogus iki 30-ies dar yra nesuaugęs. Kai manęs aplankyti atvyko mama, draugai klausinėjo, kaip ji turėjo tiek drąsos mane, tokią mažą, išleisti gyventi į svečią šalį“, - prisiminė R.Pranaitytė.

Ji pasakojo, kad Italijoje gyventi su tėvais iki 30-ies ir net iki 40-ies – visiškai normalus dalykas.

„Vyrai kuo ramiausiai ten gyvena su tėvais ir klauso motinų. Jos savo sūneliams gamina valgį, plauna rūbus ir jų patarimų sūnūs griežtai klauso. Šeima ten – šventas dalykas, motinos labai gerbiamos. Kai atvyko mano mama, ji buvo apgaubta dėmesio: mano pažįstami nešė jai dovanas, neprašomi vežė visur, kur tik reikėjo“, - sakė P.Pranaitytė.

Užtat motinų ilgai auklėti vyrai Italijoje – itin dėmesingi: komplimentų negaili. Ir ne visuomet moka slėpti pavydą.

„Kad italai yra labai pavydūs – ne mitas. Saugo kiekvieną savo merginos žingsnį. Iš pradžių lyginau lietuvius ir italus, bet lioviausi. Kiekvienas turi savo pliusų ir minusų. Tik italai – tiek moterys, tiek vyrai – neturi kompleksų, nebijo parodyti dėmesio, emocijų. Pas mus žmonės piktesni. Italai pykčio neparodo. Bet reikėtų juos pamatyti gatvėje, už automobilio vairo: rėkia, grūmoja ir visiškai neturi kantrybės kitiems eismo dalyviams. Tačiau tas jų pyktis netikras“, - teigė R.Pranaitytė.

Italijoje ji įprato namuose pusryčių nevalgyti: užsuka į mėgstamą nedidelę kavinę, kurios savininkas jau seniai įsidėmėjęs veidus ir nebeklausia, ko pageidauji. Apie pirmą arba antrą valandą dienos prasideda siesta, trunkanti iki penktos valandos vakaro. Per šią pertrauką italai įpratę pamiegoti, užkąsti lengvus priešpiečius. Darbas vėl prasideda penktą ir trunka iki aštuntos valandos vakaro. Tuomet italai keliauja namo bendrų, tikrų pietų.

„Vakarienė ten - ne tik laikas pavalgyti. Tai – visas procesas, trunkantis bent jau porą valandų. Jau pripratau, kad Italijoje pietų stalas neįsivaizduojamas be staltiesės ir būrio draugų. Kiekvienuose namuose galima atrasti didelį stalą ir daug kėdžių. Darbo dieną ne visuomet pavyksta susėsti visiems pažįstamiems ar šeimai, bet savaitgaliai neįmanomi be bendrų, triukšmingų pietų. Jie trunka keletą valandų, valgome, daug plepame, išgeriame butelį vyno. Italai daug negeria. Stipresnio gėrimo išlenkia tik tuomet, kai persivalgo. Įprasta savaitgalį papietavus namie nueiti į mėgstamą barą ir paskanauti taurelę grapos ar varnelės – tradicinio Markes regiono, kuriame gyvenu, gėrimo iš anyžių“, - pasakojo R.Pranaitytė.

Italai perka tik šviežią mėsą, daržoves, iš kurių gamina lengvus patiekalus. Ten populiarios specializuotos krautuvės. Tarkime, mėsos parduotuvėje parduodami tik švieži produktai, kurie, jei jų nenuperka iš ryto iki pietų, keliauja į restoranus, kad būtų kuo greičiau sunaudoti.

Italai turi subtilų skonį ir nemaišo keleto prieskonių: jei mėsa - su rozmarinu, jokio kito prieskonio, išskyrus druską, ir nebus. Picos – taip pat neperkrautos produktais, visas maistas -lengvas, neriebus. Makaronų ir padažų įvairove garsėjanti Italija negali pasigirti saldumynais. Desertai ten nė iš tolo neprilygsta lietuviškiems saldumynams.

„Miestiečius jau esu išmokiusi skanauti ir lietuviškų patiekalų. Mačeratos gyventojai žino, koks cepelinų skonis. Ten tradiciškai yra minima Europos diena. Kiekvienas baras daro kokios nors šalies pristatymą. Nereikia niekuo rūpintis – savininkai turi ir vėliavas, ir tautinius atributus. Tad nepraleidžiu progos pareklamuoti Lietuvos ir Kretingos. Miestiečiai jau yra matę ne vieną stendą ir plakatą apie mūsų šalį. Ir, žinoma, girdėję dainų, žaidę žaidimų ir ragavę lietuviškų patiekalų. Italai šiurpsta, pamatę mūsų skanėstą - virtą ar rūkytą kiaulės liežuvį“, - juokėsi R.Pranaitytė.

Ji tolimame nuo Lietuvos, arti Adrijos jūros įsikūrusiame mieste savo šalį jaučia esančią visuomet šalia. Mačeratoje jau du kartus viešėjo Eimunto Nekrošiaus teatras, į akademiją, kurioje R.Pranaitytė studijuoja tapybą, atvyksta studentai pagal „Erasmus“ programą.

„Tikrai nenuobodžiauju. Rūpinuosi lietuviams suteikti kuo daugiau informacijos apie Mačeratos universitetą, padedu jiems čia įsikurti, susipažinti su žmonėmis. Kasmet čia atvyksta vienas arba du lietuviai. Tereikia labai norėti, ir čia galima studijuoti. Dėstytojai labai geranoriški, skatina studentų saviraišką, betarpiškai bendrauja. Italai šiek tiek tingi mokytis, tad dėstytojai nevengia ateiti į namus ir draugiškai pasikalbėti, kad studentas nemestų studijų“, - kalbėjo R.Pranaitytė.

Pasak kretingiškės, gyvendama Italijoje, ji išmoko būti tolerantiškesnė, priimti žmogų tokį, koks jis yra. Ten nereikia bijoti būti savimi ar kalbėti tai, ką galvoji.

R.Pranaitytė įsitikinusi, kad studijuoti užsienio universitete ir apsigyventi svečioje šalyje gali kiekvienas – tereikia noro.

„Reikia tik drąsos bei pasiryžimo. Daugiau galvosi – mažiau išeis. Todėl nereikia bijoti būti spontaniškam, įsileisti šiek tiek avantiūros“, - teigė R.Pranaitytė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas