|
|
|
Macai - ant velykinio žydų stalo
Kretingiškė Zuzana Ona Beržonskienė savo šeimos albume surado prieškario nuotrauką, kurioje užfiksuota macus kepanti jos motina Ona Kaubrienė. Ši nuotrauka paskatino pasidomėti žydų tautos traškios neraugintos velykinės duonos – macų - tradicijomis bei žydų Velykų papročiais.
Kepykla – ant aikštės kampo Z.O. Beržonskienei vaikystėje motina pasakojo, kad ji tarnavusi pas kretingiškių žydų šeimyną, kuri turėjo nuosavos žemės ir kepyklą. Kepykla stovėjusi ant Rotušės aikštės kampo, priešais bažnyčią, kur sovietmečiu buvo garbės lenta. Z.O. Beržonskienės motina pas žydus tarnavo dvejus metus: 1939-1940 m. Įprastai O.Kaubrienė su kitomis samdinėmis dirbdavusi ūkio darbus. Jos šeimininkai augino didelius agurkų plotus, tad jai tekdavę gabenti agurkus vežimėliu ir parduoti juos turguje. Prieš Velykas žydai tarnaitėms liepdavę kepti macus. „Motina pasakodavo, kad reikėdavę prikepti kalnus tų macų“, - prisiminė Z.O. Beržonskienė. Kretingoje, greta Akmenos upės salos, buvo įsikūręs „žydų miestelis“, kuris gyvavo kone du šimtmečius.
Lietuvos urbanistikos paveldo žinovo Algimanto Miškinio žiniomis, pirmosios žydų šeimos mieste buvo užregistruotos 1765 m. Tuomet mieste gyveno 92 žydai, jie jau turėjo 14 namų.
Žydai švenčia Pesachą
Šiandien Kretingoje nėra žydų bendruomenės, tačiau, remiantis prieškario liudininkų prisiminimais, žemaičiai su žydais sugyvendavę draugiškai. Krautuvininkai žydai pasitikėdavę savo pirkėjais, ir dažnai prekes jiems duodavę „į borgą“ – skolon. Patys žydai griežtai laikydavęsi duoto žodžio dalykiniuose bei piniginiuose reikaluose.
Pagrindinė žydų, kaip ir krikščionių, šventė buvo ir tebėra Velykos. Žydai ją vadina Pesacha.
Žydai švenčia Mozės, o krikščionys - Kristaus Velykas. Žydų Velykos simbolizuoja Mozės vadovaujamų žydų išsilaisvinimą iš Egipto vergovės ir Pažadėtosios žemės atradimą. Judas išdavė Jėzų tą pačią dieną, kai žydai savo tautos išlaisvinimui atminti aukojo Velykų avinėlį. Ir tą pačią dieną Jėzus tapo aukojamuoju avinėliu.
Žydų bendruomenės Pesachą švenčia aštuonias dienas, - jų Velykos prasideda anksčiau už krikščioniškas. Krikščioniškos Velykos neturi fiksuotos datos: jos priderintos prie žydų šventės, kurios data nustatoma pagal Mėnulio kalendorių. Velykos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pavasario lygiadienio pirmosios pilnaties. Taigi Velykų data įvairiais metais gali kisti: nuo kovo 22 iki balandžio 25 dienos.
Žydų Velykų stalas
Žydų Velykos simbolizuoja paskubomis valgomą vakarienę prieš skubų tautos pabėgimą iš Egipto prieš daugiau kaip 3 tūkstančius metų ir vieningos Izraelio tautos susidarymą.
Todėl per Pesachą ir savaitę po jo žydų namuose vietoje raugintos duonos yra valgomi macai – paplotėliai iš miltų ir vandens, nes šeimininkės prieš pabėgimą nebespėjusios iškepti išraugintos duonos.
Per iškilmingą Pesacho vakarienę – sederį – macai valgomi net tris kartus. „Seder“ hebrajų kalboje reiškia „tvarką“. Ant stalo dedamas tik košerinis – švarus ir sveikas – maistas. Negali būti sviesto, pieno, varškės, sūrių, žuvis – tik ta, kuri turi peleką ir žvynus.
Valgomi 7 simboliniai valgiai: macai, kiaušinis, mirkytas sūdytame vandenyje, krienai ir karčiosios žolės, salotos, bulvės. Būtinai - avies ar vištos koja. Desertui patiekiamas charosetas.
Charosetas – tai obuolių, medaus, vyno ir riešutų masė. Ji simbolizuoja medžiagą, iš kurios Egipto vergovėje žydai gamino plytas piramidėms statyti. Karčiosios žolės - tai vergovės ir sunkmečio prisiminimas. Virtą kiaušinį žydai valgo pamirkę sūdytame vandenyje – tai primena žydų ašaras vergijoje.
Bulvė ir avies ar vištos koja – tai atnašavimų Izraelio šventykloje simbolis.
Sederio metu atliekami tam tikri ritualai, sakomi palaiminimai, giedamos senovinės giesmės.
Vienas svarbiausių Pesacho vakarienės akcentų – pasakojimai apie žydų tautos istoriją, nes šventės tradicija moko perduoti vaikams tai, ką žino jų tėvai ir protėviai.
|
|
