Senoji Darbėnų klebonija pakilo naujam gyvenimui

Senąją Darbėnų kleboniją restauruojanti Onutė Kaupienė sako, kad į pusantro šimto metų senumo namą užsukę svečiai dar ilgai nenori pakilti nuo senovinių sofų. „Nemažai istorijų ir įvairių laikotarpių mačiusi klebonija neturi vaiduoklių ar bildukų. Čia ramybės niekas netrikdo: belieka mėgautis geros dvasios pripildytais namais“, - stovėdama prie spragsinčio židinio kalbėjo naujoji pirmosios Darbėnų klebonijos šeimininkė.

Senąja Darbėnų klebonija besirūpinanti Onutė Kaupienė sakė, kad kiekvienas daiktas jos namuose turi savo istoriją ir gyvenimą. Ant sienos tiksi Tiškevičių giminei priklausęs laikrodis. Moters kairėje pusėje kabantis paveikslas sulaukia itin daug lankytojų dėmesio. „Jame pavaizduota mokykla. Kadangi klebonijoje iš tiesų kažkada veikė ugdymo įstaiga, paveikslas tarsi nukelia į tuos laikus“, - kalbėjo O.Kaupienė.

Iš Laukžemės kilusi ir keliasdešimt metų Palangoje gyvenanti moteris kalbėjo, kad likimas į buvusią Darbėnų kleboniją ją lydėjo visą gyvenimą.

„Taip jau susiklostė, kad kai augau, mano aplinkoje buvo daug kunigų. Buvau mačiusi ne vieną kleboniją, o apie Darbėnų - prisiklausiusi ypač daug istorijų.

Senelis pasakodavo, kad šią kleboniją pastatė grafai Tiškevičiai. Šis pastatas matė ne tik kunigų gyvenimą. Čia kažkada veikė mokykla, po to – ambulatorija, dar vėliau buvusioje klebonijoje gyveno daktarai, mokytojai, galų gale – asocialūs žmonės. Su šiuo pastatu glaudžiai susijusi mano šeima, todėl atnaujintame, bet senovine dvasia alsuojančiame name jaučiuosi lyg grįžusi namo“, - pasakojo O.Kaupienė.

Jos motina į kleboniją bėgdavo, kai joje veikė mokykla. Tačiau moters sąsajos su šiuo namu siekia ir dar senesnius laikus: O.Kaupienės močiutės seserys Eleonora ir Emilija Galdikaitės dirbo klebonijoje, o dėdė Adomas Kontrimas iš Lazdininkų visur vežiodavęs kunigą.

„Eleonora, gyvenanti JAV, ir Emilija, apsistojusi Latvijoje, visuomet mane ragindavo, kad grįžčiau į kleboniją ir prikelčiau ją naujam gyvenimui. Iš tiesų, kai ją įsigijau, kleboniją reikėjo tarsi suklupusią atkelti nuo žemės: stoge žiojėjo skylės, pamatai vos laikėsi, o sienos trešėjo. Jau lygiai dveji metai, kai keliu istoriją iš praeities“, - kalbėjo O.Kaupienė.

Dabar buvusi klebonija – jau atgavusi savo veidą. Į vidų užeiti kviečia platūs akmeniniai laiptai, šviečiantys langai. Viduje – aštuoni kambariai ir dvi salės. Jose vienu metu prie senovinių stalų, ant patogių šimtus metų skaičiuojančių sofų jaukiam pasibuvimui gali susėsti apie šimtas žmonių.

„Rudenį, kai jau bus sutvarkyta aplinka, pastatyta pirtis, tikiuosi sulaukti ir pirmųjų svečių, kurie norės surengti pobūvį ar skoningą vakarienę klasikinėje, senoviškoje aplinkoje. Tikiuosi, kad svetingus namus pasirinks subtilią aplinką ir senovę vertinantys žmonės. Čia – tinkama vieta iškilmingai progai, jubiliejui ar šventinei šeimos vakarienei“, - pasakojo O.Kaupienė.

Kad buvusi klebonija alsuotų autentika, O.Kaupienė stengėsi visą gyvenimą: būtent tiek laiko, kaip pati juokaudama sako, serga antikvarinių daiktų „liga“. Kiekviena smulkmena buvusioje klebonijoje – autentiška ir su istorija. Daiktai čia keliauja ne iš prekybos centrų, o iš sendaikčių parduotuvėlių, turgų.

Ant vienos pobūvio salės sienos kabo šv.Marijos paveikslas, kurį savo krikšto dukrai dovanojo grafienė Tiškevičienė. Ant kitos tiksi daugiau negu šimtą metų menantis laikrodis – kažkada taip pat priklausęs Tiškevičienės krikštaduktei.

Šimtametėse indaujose žybsi ne ką jaunesnis prabangus krištolas, atkeliavęs iš Londono, Amerikos antikvariatų. Vieną kuklų ąsotį, ištapytą našlaitėmis, O.Kaupienė itin vertina.

„Šiam paprastam indui – apie 180 metų. Jį dovanojusi močiutė prašė, kad už ją visuomet pasimelsčiau. Pažadą tesiu. Kiekvienas indas, daiktas man yra brangus, nes daug ką esu gavusi dovanų. O senovę pamėgau dar vaikystėje. Kaip minėjau, augau tarp kunigų ir mačiau bažnyčių, klebonijų prabangą ir grožį. Taip pamažu to grožio ėmiau ieškoti ir pati. Į namus pradėjo keliauti ne tik indai, paveikslai. Interjere vietą atrado 130 ir 160 metų spintos, ant jų sukrautos senovinės dėžės“, - sakė O.Kaupienė.

Pasak moters, senovės bijoti nereikia. Atvirkščiai, šalia jos pasijauti ypatingas, ramus.

„Čia sukurta ramybe bei autentika noriu dalintis ir su kitais. Todėl tikiuosi, kad mano namuose vyks ne tik banketai ir pobūviai, bet ir kultūriniai renginiai, į kuriuos rinksis visa Darbėnų ar gretimų apylinkių bendruomenė“, - apie planus kalbėjo O.Kaupienė.

• Rašyti komentarą (5)