Scenoje aktorius pamiršta net galvos skausmą

Klaipėdos dramos teatro aktorius Kazimieras Žvinklys kilęs iš Kartenos. Pirmuosius žingsnius į didžiąją sceną jis žengė dar Kartenos mokykloje. Dabar karteniškiai didžiuodamiesi aktoriumi sako: “Tai – mūsų žmogus”.

Klaipėdos dramos teatro aktorius Kazimieras Žvinklys mano, jog Lietuvoje kultūrai nėra skiriama pakankamai dėmesio.

Pirmieji vaidmenys – mokyklos scenoje

K.Žvinklys su pagarba prisimena Kartenos mokyklos direktorių, jau anapilin iškeliavusį Jurgį Račkauską bei jo žmoną Mariją Račkauskienę, kurie mokykloje statydavo spektaklius. O J.Račkauskas pats gamindavo dekoracijas.

Dar būdamas moksleivis, jis pirmą kartą vienas vaidino su mokytojais. Ir tai, anot pašnekovo, buvo fantastiška. Atmintyje išliko ir apelsinas, mokytojų įteiktas už vaidybą.

Vyresnėse klasėse su mokytojais jam dar teko vaidinti keliuose spektakliuose, tai buvo didžiausia garbė ir pasididžiavimas.

O kartą jam vaidinant vienuolį, perukas buvo atvežtas net iš Klaipėdos dramos teatro. Tai buvo jaudinantis prisilietimas prie tikro teatro.

Įgyvendinti svajonės – į Klaipėdą

Baigęs aštuonias klases jis sumanė stoti į kultūros mokyklą Marijampolėje. Tačiau J.Račkauskas liepė pasimokinti dar vienerius metus, o paskui, jei labai norėsiąs, galėsiantis išvažiuoti.

- Tada buvau supykęs ant viso pasaulio. Bet, ačiū Dievui, kad neišleido,- sakė K.Žvinklys.

Baigęs vienuolika klasių, jis sužinojo, kad režisierius Povilas Gaidys renka kursą Klaipėdos konservatorijoje, ir nusprendė ten vykti. Aktorius prisipažino, jog reikėjo nemažai drąsos, neradus P.Gaidžio dramos teatre, paskambinti jam iš telefono automato į namus, o vėliau ir nueiti pas jį. Namuose buvo ir jo žmona aktorė Elena Gaigalaitė. Apsilankymo pas režisierių tikslas buvo sužinoti, ar priims jį, nemokantį dainuoti, nes kitu atveju stotų į kultūros mokyklą.

Režisierius patarė jam bandyti stoti, ir tai buvo didžiulis stimulas. Tačiau per stojamuosius egzaminus dainuoti vis tik reikėjo. Net tris kartus teko traukti paties pasirinktą dainą “Stok ant akmenėlio...”.

Per stojamuosius davė kamuolį, gitarą ir liepė daryti etiudą, o kas tas etiudas – jis net nežinojo. Pati komisija pagelbėjo. Mokytis labai stengėsi. Buvo dideli reikalavimai ir pažadai išmesti tuos, kurie nesimokys.

Jo kurse mokėsi jau Anapilin iškeliavęs Balys Barauskas, Liubomiras Laucevičius.

Anksčiau skirstant vaidmenis liepdavo visiems susirinkti į teatrą. Ant lentos būdavo iškabintas sąrašas, kam koks vaidmuo atiteko. Nesmagiai pasijusdavo tie, kurie negaudavo vaidmens. Vaidmuo galėjo būti ir “ne prie dūšios”. Minties atsisakyti vaidmens anksčiau net nebuvo, dabar – pasitaiko.

Aktoriui vaidinti įdomiau, kai spektakliuose vaidmenys - skirtingi.

Išeidamas į sceną aktorius susikaupia, įsijaučia į vaidmenį ir viską užmiršta – net galvos skausmą.

Kada aktorius pradeda ruoštis spektakliui, priklauso nuo jo vaidmens. Pasak pašnekovo, jam vaidinant spektaklyje “Belaukiant Godo”, jau nuo pat ryto galvodavo apie spektaklį, ir nieko kito aplinkui nematydavo.

Vaidinti vaikams gal kiek ir lengviau. Tačiau vaikai turi tiesos jausmą ir tuoj pastebi, jei kas ne taip.

Įtakos žiūrovų reakcijai turi ir patys žiūrovai. Jei žiūrovų pilna salė, jie reguoja vienaip, jei nedaug - kitaip.

Spektaklyje “Viešbučio kambarys Nr.13”, kur daug juokingų scenų, žiūrovai juokiasi taip, kad net žandikaulį ima skaudėti.

Kartais garsių režisierių ir kritikų išgirti spektakliai sulaukia nedaug žiūrovų, o būna ir atvirkščiai. Spektaklis, anot aktoriaus, sumaltas į miltus, o žiūrovas vis eina ir eina.

Paslaptimi dvelkianti aktorių kasdienybė

Kartais aktoriams scenoje nutinka nenumatytų dalykų. Viename iš Justino Marcinkevičiaus kūrinių jau anapilin iškeliavęs Vytautas Kancleris vaidino belaisvį. Sargybiniams įvedus belaisvį, netikėtai jam nusmuko kelnės. Pats aktorius to nepastebėjo ir toliau vaidino galvą pakėlusį išdidų belaisvį. Šalia stovintys aktoriai iš paskutinių jėgų stengėsi sulaikyti juoką, kai kurie neištvėrę ir į užkulisius pasitraukė.

Kitą kartą, vaidinant diplominiame spektaklyje, vienai aktorei į kuprinę įdėjo metalinį svarstį. Aktorė, tik čiupusi kuprinę, suprato, kas čia nutiko, ir įsakė kitam aktoriui ją paimti.

Pasitaiko, kad aktoriai ir tekstą pasako ne tokį. Anksčiau net užsirašydavo tokius perliukus.

Tekstą daugiausiai mokosi repeticijų metu. Jį skaito, analizuoja. Gerokai sunkiau būna, kai aktorius įvedamas į spektaklį. Kartais tekstą tenka išmokti net per vieną dieną. Aktorių vaidyba labai priklauso ir nuo režisieriaus. Aktorius spektaklyje turi jaustis gerai ir emociškai.

Tokių ilgalaikių gastrolių, kaip kadaise užsitęsiančių iki pusantro mėnesio, dabar nebėra. Dabartinė padėtis atsiliepia ir aktoriams – būna, jog gastrolių tenka ir atsisakyti. Taip neseniai “nuplaukė” gastrolės į Švediją.

Tačiau Lietuvoje gastrolių netrūksta. Su spektakliu “Viskas apie vyrus” vyko į Kauną, Šakius, Jurbarką ir kt.

Paskutiniai spektakliai, kuriuose vaidina K.Žvinklys: be didžiulio dėmesio sulaukusio “Viskas apie vyrus”, spektakliai “Viešbučio kambarys Nr. 13”, “Parketas”.

Aktoriui malonu girdėti, kai į jo spektaklius atvyksta rajono, o ypač - Kartenos žmonės.

Jam liūdna, kad aktoriai nebeturi senojo teatro. Kol jie ten galės vėl pakviesti žiūrovą, ko gero gali prabėgti visas dešimtmetis. Per tą laiką teatras gali prarasti ir savo žiūrovą.

• Rašyti komentarą (5)