|
|
|
Egzotika ant Salanto upės skardžio
Salantuose, ant aukšto Salanto upės skardžio, zoologijos sodą prieš 24 metus įkūręs Mindaugas Ivanauskas dėl krizės ir dėl žiemos nedejuoja. Priešingai – savo augintiniams jis linki šaltos žiemos, o jų lankytojams – kad nešertų gyvūnų.
Tvartuose ir dvylikoje M.Ivanausko ūkio voljerų gyvena maždaug 100 paukščių ir 30 žinduolių. Jiems Mindaugas sako atiduodąs visą savo širdį ir laiką nuo ankstaus ryto iki vakaro, o kartais pas juos skuba ir naktį. „Darbas zoologijos sode – sunkus, tačiau aš moku dirbti tik su gyvūnais, - tvirtino vyras ir pridūrė. - Šerti, lesinti ir prižiūrėti gyvūnus man nesunku, sunkiausia - tvarkyti dokumentus. Kai kurie reikalavimai man atrodo prasilenkiantys su sveiku protu.“ Matyti, jog Mindaugas jaučiasi esąs savo stichijoje: jo akys spindėjo. Pristatydamas vienus gyvūnus, didžiavosi, džiūgavo. Apie kitus kalbėjo su gailesčiu, buvo ir draugiškai pabartų. Visi be išimties gyvūnai turi savo gyvenimo istorijas, kartu su savo šeimininku yra patyrę apsčiai nuotykių. Pagaliau turi dygliatriušį Gėrintis poviniais balandžiais, M.Ivanauskas paaiškino, kad jam balandžiai – paukščiai tik grožėtis, o tai, ką žmonės su jais daro, – mados reikalas. „Kai kas įsigudrino juos auginti mėsai. Kiti - vestuvių pramogai. Yra prašę balandžių vestuvėms ir manęs. Atsakiau: po iškilmių jie pasimeta, vargsta, apie bažnyčią sukiojasi“, - sakė šeimininkas. Į savotišką mados akiratį patekusios ir šernakiaulės. „Pradėjo jas auginti mėsai, ypač pamėgo jas kaimo turizmo sodybose. Gyvūnas – gražus: lankytojams yra kur akis paganyti. Ir suvalgyti galima. Veikiausiai žmonėms įgriso atvežtinė mėsa, o čia – jokių lašinių, gryna mėsa“, - paaiškino zoologas. Trys ožkos iš šio ūkio netrukus keliaus į Klaipėdą prakartėlei. Jos ir pulkas nykštukinių Kamerūno ožkų, pravėrus tvarto duris, traukėsi į kertes. Nors ir iš Afrikos kilusios, šitaip elgėsi ne nuo šalčio. Mindaugas sako, kad jos pakankamai gerai prisitaikė: žiemą į lauką neleidžiamos, o tvarte temperatūra – pliusinė. Ožkos išsigando fotoaparato blyksčių, bet neilgam. Tuoj iš voljero buvo išleistas dygliatriušis, kurį jos bandė atakuoti ragais. Dygliatriušis - didžiausia neseniai išsipildžiusi M.Ivanausko svajonė. Specialus voljeras jam buvo įrengtas prieš 9 metus. Prieš 8 metus Gruzijoje iš zoologijos sodo gavo dygliatriušį dovanų, tačiau parsivežti sutrukdę įstatymai. Iki šiol prisimena, kaip gruzinai stebėjęsi: „Į Vokietiją gyvūną iš Gruzijos įsileidžia, o Lietuvon – ne. Susikrimtau ir „uždariau“ svajonę amžiams“.
Išsvajotą dygliatriušį, kurio savikaina – 200 Lt, M.Ivanauskas gavo iš Kauno zoologijos sodo mainais į 3 veislių vištas. Buvo griežtai perspėtas, kad gyvūnas neperneša transportavimo: šaudosi spygliais, kurių sudėtyje yra nuodingų medžiagų. Girdėjęs, kad vienam zoologijos sodo darbuotojui įsidūrus buvo amputuota ranka. Retai kur Lietuvoje pamatysi ir Orlovo peštukinių vištų, o Rusijoje jomis, pasirodo, labai didžiuojasi, kone šventomis laiko. „Jos itin kovingos, net gaidį apiplaka kaip reikiant“, - sako gėrėdamasis šeimininkas, o peštukinės vištos dėl teritorijos kaip tik pradėjo pliektis su pentardomis. M.Ivanausko nuomone, privatiems zoologijos sodams sunkiau, negu valstybės. „Ten fazanas išskrido – nurašo ir perka kitą“, - sakė jis. Štai lankytojai pasigenda lamos: ji išvežta į Rygos zoologijos sodą pas patiną sukergti. „Kada parsivešiu, priklauso nuo „činovnikų“: Latvijos veterinarijos tarnyba reikalauja, kad gyvūnas būtų vežamas specialioje priekaboje. Visą savaitę su jais telefonu bandau susitarti, kad leistų vežti paprastesnėmis sąlygomis. Jei pinigais sklaidyčiausi, tokių problemų, žinoma, nekiltų“, - paaiškino. Nevengiama eksperimentuoti. „Sidabrinius fazanus, kaip didelę vertybę, reikėtų laikyti voljeruose, bet aš rizikuoju jiems duoti laisvę“, - tvirtino Mindaugas, apgailestaudamas dėl prieš kelias dienas pabėgusio brangaus fazano. Vienas žmogus paskambinęs, kad paukštį pastebėjo parke. „Veikiausiai praturtins Lietuvos fauną, nes pagauti - sudėtinga“, - nuliūdo sodo šeimininkas. Sakė nebesuskaičiuojąs, kiek per gyvenimą paukščių dingo arba, juokavo, Lietuvos fauną papildė. Baltaskruostė berniklė rengiama kelionei į kitą zoologijos sodą. „Ne mano paukštis. Man berniklė – nei balso, nei spalvos, - paaiškino ramiai jos šeimininkas ir parodė į kitą paukštį. - Rudoji urvinė žąsis – kas kita. Seniausias ūkio paukštis: greitai bus 17 metų. Katinas gauna nuo jos į sprandą. Pavasarį visas kiemas nuo gražaus jų balso skamba.“ „Kol gyvas būsiu, tol čia gyvens urvinė žąsis ir povai, dygliatriušis ir nykštukinės Kamerūno ožkos bei šernė, nes tai – mano, man patinkantys gyvūnai“, - tikino M.Ivanauskas. O lankytojai dar visada puola ieškoti karčiuotųjų avių. Iš Afrikos kilusi egzotiškoji pora ir mums pasirodyti iš karto nesiteikė. „Gal druską laižo, - spėliojo Mindaugas, pristatydamas pagaliau pasirodžiusį patiną. - Labai gražus raguotis, bet laksto, kvailioja, net koją neretai pasitempia. Kiek nuotakų pribaigęs yra. Kai atsives, jauniklius atitversiu.“ Atostogų vyksta į kalnus Gyvūnų globėjui norėtųsi sulaukti šalčių. „Kai nėra žiemos – nieko gero: neiššąla mikrobai. Tegu būna minus 30 laipsnių: vienas kitas gal ir kristų, tačiau kiti nebūtų „slabakai“, - kalbėjo. Žiemą lankytojų nedaug. Pinigai už valandėlę egzotikos iš jų nerenkami. Vienas kitas paaukoja. „Yra tokių, kurie, neišvydę čia liūto ar meškos, zoologijos sodu šios vietos nevadina. Liūto kaina – 1 tūkst. 200 Lt, gi lama kainuoja maždaug 4 tūkst. Lt, - pastebėjo salantiškis. – Ateina ir „dėl pliuso“, mokinių po pamokų iš mokyklos netoliese atbėga.“ Iš lankytojų čia pageidaujama tik vieno – kad jie nešertų gyvūnų. Baugu, kad vaišės gali netikti gyvūnui, kurio ėdalo racionas griežtai „sustyguotas“, ir jis susirgs. Ypač skaudu šeimininkui būna, kai pamato gyvūną, žiaumojantį plastikinį maišelį. Pasak M.Ivanausko, šiemet nuo jo pečių nukrito viena didelė problema: iš kitur atvykę lankytojai metų metais nerasdavo sodybos. Rajono vadovų rūpesčiu S.Dariaus ir S.Girėno gatvėje buvo pastatyta nuoroda į zoologijos sodą. M.Ivanauskas sakė, jog viena iš didžiausių jo problemų – valkataujantys šunys. Kartais ir kaimynai savo keturkojus paleidžia palakstyti. Išvydę šunį, povai lekia skardžiu žemyn ir gelbėdamiesi neretai atsiduria kitoje upės pusėje. Kai šitai nutinka, gyvūnų mylėtojas brenda per upę susigrąžinti paukščio. Per metus savo augintiniams sušeria 4 t kombinuotųjų pašarų ir 2 t grūdų. Dar parūpina šieno, daržovių, prisidžiovina dilgėlių, tinka žuvies atliekos, kurių duoda vietinės žuvies įmonės savininkas Raimondas Preibys. Bandė šerti gyvūnus maisto atliekomis - tokią praktiką taikąs ne vienas zoologijos sodas – tačiau po dienos tapo koktu nuo kieme atsiradusios smarvės. M.Ivanauskas džiaugiasi, kad užsakyti pašarai atvežami iš karto, ir išgyvena, jog atsiskaityti dažniausiai įstengia tik vėliau. Palyginus apimtis prieš 20 metų, ūkis gerokai sumažėjęs. Pagrindinė priežastis – pabrangę pašarai, ypač kombinuotieji: 25 kg maišas kainuoja 31 Lt. Kaip prižiūrėti gyvūnus, visą patirtį Mindaugas įgijo zoologijos soduose. „Juose, ne tik Lietuvos zoologijos soduose, lankausi nuo 1992 metų ir ne iš paradinės pusės - turiu daug gerų pažįstamų“, - kalbėjo jis. M.Ivanauskas kilęs iš Kurmaičių. Į Salantus atsikėlė prieš 33 metus. Gyvena su motina, tėvu ir su močiute, kurie, jam išvykus, ūkį ir prižiūri. „Esu griežtas ir reiklus, nuolatiniam darbui neprisileisčiau jokio pagalbininko“, - tvirtino M.Ivanauskas, vakarais Salantų gimnazijoje dirbantis sargu. Atsipalaiduoti nuo sunkaus darbo Mindaugas vyksta į kalnus. Kalnai jam - šventovė. Pasiekta ne viena viršūnė Kaukazo, Pamyro, Tian-Šanio kalnuose, Alpėse. Mindaugo pastebėjimu, Lietuvoje gyvena daug kalnus mylinčių žmonių: tarp jų ir sutiko bendraminčių.
|
|
