Ištikima žemaitiškam žodžiui

Rašinio heroję „užklupome“ kartu su pavakario tamsa. Pastūmusi į šalį Salantų bibliotekai rašomą renginio scenarijų, Daiva Stonkuvienė nusišypsojo ir sodria žemaitiška šnekta pareiškė, kad apie save kalbėti ji nemoka: turėtume klausti kitų.

Daiva Stonkuvienė: „Taip jau man būna: kai esu tarp žmonių – dažniausiai pilna linksmumo, kai apima liūdesys, traukiuosi į vienumą. Tada rašau dažniau“.

Apie kūrybingą žvainiškę jau buvome girdėję daug gražaus. „Ji niekada neverkšlena, ji – šiltas spindulys, jos niekas nematė piktos, apie ją papasakoti verta“, - kalbėjo Salantų ir Žvainių gyventojai, matę ją scenoje, klausęsi jos eilių.

Vienas mokytojas yra pasakęs, kad apie žmogų teisingiausia kalbėti jo gyvenimo įvykiais ir darbais.

Nutarėme pradėti nuo poezijos.

„Reikėjo rašyti temą iš „Viliaus Karaliaus“. Pakliuvau į bėdą, nes neperskaičiau knygos. Kad mokytojui nebūtų įtartina, pradėjau rašyti „sau“. Per visas dvi pamokas rašiau eilėraštį. Aišku, gavau 2 ir 2. Vis tiek mokytoją Feliksą Grabį gerbiu iki šiol“, - pasakojo Daiva apie pirmojo eilėraščio gimimą.

Nuo tada žvainiškės eilės tyliai gulė į storą sąsiuvinį. Dar kažkiek posmų Dievas žino, kur išbarstyti. „Visus surinkus, gimtų solidus rinkinys“, - sakau jai. Vietoj atsakymo moteris nukreipė kalbą.

Maždaug prieš 10 metų, pradėjusi bendradarbiauti su renginių organizatore Aušra Dvarioniene, D.Stonkuvienė savo eiles pradėjo skaityti renginiuose. Jos posmai šildė žvainiškių širdis ir Senąją Įpiltį, juos skaitė Salantų kultūros centre ir Kretingoje.

Debiutą gerai atsimena. D.Stonkuvienei buvo didelis įvykis, kai Žvainių bibliotekoje skaityti savo eilių ją pakvietė bibliotekininkė Kostancija Šmaižienė. Tai buvo eilėraštis Valentino dienai.

Giliai į kūrybinę virtuvę Daiva neįsileidžia. „Užplaukė - turiu iškart parašyti, kitaip – nuplauks“, - paaiškino žemaitiškai.

Jai pačiai labiausiai patinka maždaug prieš trejus metus „atplaukęs“ eilėraštis „Tyliai mylėsiu“. Sutiko paskaityti. Atgiję žodžiai tik autorei žinomu būdu suskambo pilnatvės gaida.

Poetinis Daivos žodis – meniškas. Bet pirmiausia tai – jausmo proveržis. „Žodis, žodžių jungtys, žodžių šuorai atėję vien širdies keliu“, - prisipažino autorė.

Kaip dailininkai tapo iš natūros, taip žvainiškė iš natūros eiliuoja. Jos kūryboje nėra iš anksto sumanytų temų. „Močiutė“, „Padūkęs vėjas“, „Paskutinis skambutis“ ir kiti eilėraščiai tiesiog teigia autorės gyvenimą.

Autentiškiausi jausmai pasireiškia, kai rašo žemaitiškai: paprastas žodis įgauna papildomos jėgos, neria į amžinybę. Gal todėl, pavyzdžiui, eilėraštis „Nedejoukem“, kurį ji parašė prieš 11 metų, atrodo lyg rašytas šiandien. Dar vienas poetinis pėdsakas be pabaigos – tais pačiais metais gimęs eilėraštis „Uoš medele tiev suodnelie“.

Kas įkvepia? „Apima tokia būsena, kad atrodo, jog netelpu savy. Geriausiai tas emocinis perteklius išsikrauna eilėmis“, - kalbėjo D.Stonkuvienė.

Susirašinėja žemaitiškai

Šiemet D.Stonkuvienė debiutavo mėgėjiškoje scenoje. Edmundo Untulio pjesėje “Nuosis so apgamu“, kurią pastatė Vaclovas Kaubrys, ji suvaidino meilės reikaluose itin nusimanančią gyvanašlę Genę Švilpienę. „Grynaa žemaitišks vaidmou. Tuoks tėršts jouks. Nuvažiavuom į Smalininkus, o joukas vėsa salė, bet puo spektaklė žiūrova aiškėna, kad nieka nesuprata“, - pasakojo vienų gastrolių įspūdį vaidintoja.

Iki šio vaidmens jai pavyko įvairiuose renginiuose įkūnyti šmaikščių, nuotaikingų personažų.

Kartą viename Žvainių bendruomenės renginyje pateikė staigmeną: suvaidino blondinę. Tamsiaplaukės Daivos su baltu peruku nepažino net artimieji.

Kitą kartą scenoje pasirodė Astos Baukutės pensininkė. „Iš kur ta „baba“ scenoje atsirado?“ – klausinėjo visi ir leipo juokais, kai ta „baba“ buvo demaskuota.

Praėjusią vasarą Salantų kultūros centre ji dirbo renginių organizatore. Viename iš renginių „uždirbo“ aktoriaus Sauliaus Balandžio autografą. Organizuodama renginius, D.Stonkuvienė stengėsi eiti savitu keliu, ir tai daryti jai sekėsi.

Dabar žvainiškė kuria antrąjį didelį savo vaidmenį. To paties autoriaus E.Untulio pjesėje „Meilės kvadratas“ vaidins jehovistę Boženą iš Varšuvos. „Jau lipame į sceną. Tiesa, su tekstais rankose. Aš dar šlifuoju lenkų tarmę, o visas spektaklis – žemaitiškai. Premjera numatoma kovo 27 dieną Salantų kultūros centre“, - pasakojo vaidintoja.

Retkarčiais Daiva ima guašo, teptuką ir bando „save išpiešti“. Nutapė savo numylėtinį katiną, jūrą, kuri jai labai patinka.

Nerimstantis charakteris moterį veja iš vienos pažinimo erdvės į kitą. Jai smagu gimtąja kalba vaidinti, gera žemaitiškai eiliuoti, bet tai ne viskas. „Galiu rašyti be klaidų žemaitiškai“, - ištarė ji su pasididžiavimu.

Susiradusi kalbininko Antano Salio knygą, pradėjo gilintis į žemaičių kalbos gramatiką. „Nėra žemaičių kalboje raidžių su nosinėmis. Pavyzdžiui, žodis tikrai rašomas tikraa, buvo – bovaa“, - savo žinias moteris dėstė su džiaugsmu. Juolab, kad progų rašyti žemaitiškai – nedaug: eilėraščiai, žemaitiškai susirašinėja žinutėmis su savo vaikais – studentais: sūnumi Antanu ir dukra Rita.

Tėvo keliu

Polinkį į kūrybą Daiva galėjusi ir paveldėti. „Ji panaši į savo tėvą Gendrutį Valužį, kuris buvo skaityklos vedėjas ir jaunystėje mėgo vaidinti. Mano vyro tėvas Kazimieras taip pat statė vaidinimus, - pasakojo Daivos motina Apolonija Valužienė. Ir prisiminė. - Kokie gražūs vaidinimai vykdavo dideliuose namuose, Daivos gimtajame Gaivališkės kaime. Prisirinkdavo daug jaunimo.“

Motina ir dukra pasakojo, kad trys paskutiniosios Valužių kartos pasižymėjo muzikiniais sugebėjimais, kad Valužių šaknys – į JAV išvykusio kalbininko Jucio giminėje.

Pati Apolonija Valužienė – gabi audėja ir mezgėja.

D.Stonkuvienė šiemet įstojo į Klaipėdos universitetą, studijuoja bibliotekininkystę. Šmaikštavo, jog yra tikra fuksė, o biblioteką pasirinkusi, nes nemėgsta matematikos.

„Ištekėjau 18 metų. Gal todėl mokausi tik dabar: vejuosi“, - šitaip ji pateisino vėlyvas studijas.

Pasak D.Stonkuvienės, didžiausia gyvenimo vertybė jai yra teisybė. „Tik ne pinigai, nesu materialistė“, - purtė galvą.

Į Žvainius iš gimtinės ji atsikėlė, būdama keturiolikos metų.

Kiek savo gyvenimą atsimena, su metais jis tik gražėja ir turtingėja. Vienuoliktą valandą - egzaminas Klaipėdoje, 15 valandą - Skuode teatrų festivalis, 20 valandą – vaidinimas Senojoje Įpiltyje: tokie yra vienos iš paskutiniųjų Daivos dienų darbai. Neslepia, kad patiria ir nuovargį, ir įtampą.

Maža to: Daivos ir Antano Stonkų ūkyje – 10 karvių. Iki repeticijų tenka ir po ūkį suktis. „Tačiau vyras man sako: tau tinka tie vaidinimai, tu ir realizuokis. Jis mane išleidžia“, - kalbėjo žvainiškė. Ji sakė, kad yra laiminga, galėdama eiti, kur jaučiasi šaukiama.

• Rašyti komentarą (9)