Fabijonas Šulcas: pamiršto tapytojo istorija

Šiandien Darbėnų vidurinėje mokykloje minimos 110-osios Fabijono Šulco gimimo metinės. Jis prisimenamas visų pirma kaip vaikų mylimas dailės, braižybos ir rusų kalbos mokytojas. Tik nedaugelis žinojo, kad šis kuklus žmogus yra dar ir menininkas tapytojas, kurio darbai nepelnytai kurį laiką buvo užmiršti ir nevertinami.

Vienintelė Fabijono Šulco drobė, kurią saugo Kretingos muziejus, yra nutapyta aliejumi iki 1940 metų ir pavadinta „Šv.Barbora“. Paveikslo aukštis – 192 centimetrai, plotis – 111, 5 cm. Jis ypatingas tuo, kad yra dvipusis – tas pats siužetas nutapytas abiejose drobės pusėse.

F.Šulcą jo amžininkai ir buvę mokiniai prisimena kaip didelių meninių ambicijų neturėjusį, tylų, kuklų, mąslų ir dorą žmogų. Todėl nenuostabu, kad aplinkiniai jį pažinojo ne kaip profesionalų tapytoją, o kaip puikų mokytoją bei sentimentalių peizažų autorių.

Jo darbų galima aptikti Darbėnų apylinkės bažnyčiose. Deja, Kretingoje žinomas tik vienas jo paveikslas, saugomas Kretingos muziejuje. Kiti paveikslai dėl nežinomų priežasčių iškeliavo į Vilnių, kur ilgą laiką niekas jų neeksponavo.Dienos šviesą Vilniaus dailės akademijos muziejuje jie išvydo laimingo atsitiktinumo dėka.

Darbus prisiminė buvęs F.Šulco mokinys profesorius Vladas Daujotas, kuris žinojo, jog jo piešimo ir braižybos mokytojo darbai yra laikomi netinkamomis sąlygomis ir pamažu nyksta. V. Daujotas kreipėsi į F.Šulco artimuosius, kurie Vilniaus dailės akademijos muziejui padovanojo 25 tapybos darbus ir 105 piešinius. Juos teko restauruoti: nors nuo jų nutapymo buvo praėję nedaug laiko, dėl netinkamo laikymo darbai buvo apgadinti.

Taip F. Šulcas grįžo į dailės istoriją: kaip originalaus ir individualaus tapybos stiliaus autorius, kurio kūryboje jautėsi gyvenimo filosofija, ypatingas koloritas, virtuoziškumas. Jo piešiniai išsiskiria statiškomis kompozicijomis, metaforomis, intensyviomis spalvomis.

„Niekada nemačiau jo darbų, nes mokytojas buvo paslaptingas, ir nelabai žinojome, kad jis – dar ir dailininkas. Tačiau tie, kurie buvo matę F.Šulco paveikslus, kalbėjo apie neišdildomą įspūdį: paveikslai buvo įdomūs, meniški ir vertingi“, - prisiminė F.Šulco mokinė Laima Grigaitienė.

Ji savo piešimo ir braižybos mokytoją prisimena iš tų laikų, kai F.Šulcas dirbo mokytoju Kretingos pranciškonų gimnazijoje. Joje jis mokytojavo beveik 18 metų. Tačiau ryškų pėdsaką F.Šulcas paliko ir Darbėnų vidurinėje mokykloje. „1929 metais F.Šulcas nusipirko nedidelį ūkį Medšarkės kaime netoli Darbėnų. Čia 1933-aisiais vedė Petronėlę Narbutaitę, su kuria susilaukė keturių dukterų. 18 metų jis atidavė Pranciškonų gimnazijai, o nuo 1945-ųjų savo buvimu ir darbu džiugino Darbėnų progimnazijos bendruomenę“, - pasakojo istorinę medžiagą apie F.Šulcą surinkę Darbėnų vidurinės mokyklos mokytojai Justina Vaičikauskienė ir Juozas Maksvytis.

Jų parengtoje F.Šulco istorijoje pasakojama, kad dailininkas gimė 1898 metais Kauno apskrities miestelyje Veliuonoje. Buvo ketvirtas vaikas garlaivių mašinisto ir namų šeimininkės šeimoje. Iš viso Šulcų namuose augo aštuoni vaikai – keturios dukterys ir tiek pat sūnų. Pradžios ir vidurinį mokslą būsimasis dailininkas baigė Telšiuose. Per Pirmąjį pasaulinį karą pasitraukus į Rusiją, mirė F.Šulco tėvas. Tuomet motina su aštuoniais vaikais grįžo atgal į Lietuvą.

Nuo 1920 metų F.Šulcas studijavo Justino Vienožinskio vadovaujamuose piešimo kursuose, kurie 1922 m. buvo perorganizuoti į Kauno meno mokyklą. Po metų F.Šulcas joje įgijo mokytojo kvalifikaciją. 1928-aisiais F.Šulcas baigė Kauno meno mokyklos Tapybos studiją ir įgijo dailininko tapytojo vardą.

Metus dailininkas praleido Paryžiuje – ten, gavęs valstybės stipendiją, tobulino savo žinias. Jomis, negailėdamas laiko ir jėgų, dalijosi su visais mokiniais, kuriuos mokė.

“Dailės pamokoje man sekėsi ne per geriausiai, tačiau F.Šulcas taip mokėdavo perteikti tai, ką žino, kad belikdavo tik piešti. Į kompozicijas, kurias per pamokas reikėdavo nupiešti, jis žiūrėdavo atskirai kiekvieno mokinio akimis. Prieidavo ir kantriai aiškindavo: štai šitas šešėlis krenta ten, o šito ąsočio kontūras toks. Tai buvo šaunus mokytojas, šiek tiek paslaptingas ir uždaras žmogus”, - prisiminė dailininko mokinė L. Grigaitienė.

Kol dirbo su mokiniais, F.Šulcas buvo nutolęs nuo to, ko ilgus metus mokėsi, – tapybos. Tik dailininkui išėjus į pensiją, gimė reikšmingiausi ir įspūdingiausi jo darbai: septynių paveikslų ciklas “Žmogaus nemirtingumas”, nutapytas 1962-1970 metais.

Šiuose paveiksluose F.Šulcas išreiškė idealaus pasaulio viziją, skelbė gėrį ir taiką bei žmogaus nemirtingumą.

Manoma, kad žmogaus nemirtingumo idėją F.Šulcas nešiojosi nuo pat vaikystės, kai išvydo viziją. Kartą, būdamas mažas, F.Šulcas labai supyko ant savo sesers ir norėjo jai smogti su suoliuku. Tačiau tuomet tarpduryje išvydo nežemišką būtybę – moterį, kuri grėsmingu balsu įsakė F.Šulcui nežudyti. Vizijos detalės atsispindi ir tapytojo darbuose.

Jie tik du kartus buvo eksponuoti Klaipėdoje ir Šiauliuose, o po to ilgam laikui nugrimzdo į užmarštį.

Tačiau, pasak J.Vaičikauskienės ir J.Maskvyčio, kurie šiandien kartu su dailininko artimaisiais ir mokyklos bendruomene paminėjo F.Šulco jubiliejines gimimo metines, užmarštis iškiliam tapytojui ir mokytojui nebegresia. Nes nepaisant to, kad po dailininko mirties jau praėjo beveik trys dešimtmečiai, jis tebėra gyvas daugelio žmonių atmintyje.

• Rašyti komentarą (1)