Edmundo Atkočiūno rinktinė – naujos kartos knyga

Edmundas Atkočiūnas Kretingos muziejaus Baltojoje salėje pristatė trečiąją savo poezijos knygą „Nostalgijos vitražas“. Tai – naujos kartos knyga, skirta Lietuvos tūkstantmečiui: posmai joje pateikti net 17 kalbų, tarp kurių – hebrajų, esperanto, kinų ir net išnykusia prūsų kalba. Du eilėraščiai skirti neregiams: jie išspausdinti Brailio raštu. Visa rinktinės poezija įrašyta į kompaktinę plokštelę, kuri įtvirtinta knygos viršelio aplanke.

Edmundas Atkočiūnas ir kretingiškiams surengė trečiosios savo poezijos knygos „Nostalgijos vitražas“ pristatymą.

Eilėraščių rinktinėje „Nostalgijos vitražas“ sutelpa visos žmogiško ilgesio spalvos, o jos herojais tampa visa poeto šeima. Į knygą sudėti paties autoriaus bei jo žmonos Gerimantos meilės išgyvenimai, tremtyje rašytos poeto motinos eilės, tėvo fotografija ir dukterų piešiniai. E.Atkočiūnas įsitikinęs, jog kiekvieno žmogaus – ir jo paties – gyvenimas yra persmelktas nuolatinio laukimo tos akimirkos, kuri įprasmintų buvimo laimę. O visos akimirkos, sujungtos gyvenimo patirties keliais, nueitais per 50 jo gyvenimo metų, tarsi nuspalvinto stiklo detalės ir sudaro nuolatinės nostalgijos vitražą.

Pristatydamas knygą, E.Atkočiūnas prisiminė savo tarnystę pranciškoniškoje brolijoje ir glaudžius ryšius su Kretinga. Nostalgiją mūsų miestui, kuris augino jį kaip asmenybę ir kartu suteikė daug skausmo bei asmeninių išgyvenimų, poetas sakė jaučiąs ligi šiol. Kretingos kapinėse ilsisi prieš šešerius metus amžinybėn iškeliavusi jo motina Emilija bei sesuo Virginija. Paminklą brangioms jo šeimos moterims jis patikėjo pagaminti akmenkaliui Liudvikui Beniušiui, Viliaus Orvido svainiui. Nostalgijos žymės, anot poeto, paliko pėdsaką ir tuo gyvenimo periodu, kada jam su mylima moterimi prieš gerą dešimtmetį teko palikti Lietuvą ir apsigyventi Amerikoje.

Tačiau, nesitaikstant su užjūryje klestinčiu kosmopolitizmu, Atkočiūnų šeimai vėl norėjosi grįžti į gimtinę. Dabar E.Atkočiūnas su šeima gyvena ir dirba Vilniuje socialiniu darbuotoju vaikų globos namuose. Tie gyvenimo rėžiai, įrėminti poetiniu žodžiu, ir sudaro trečios rinktinės esmę.

Dėl meilės moteriai E.Atkočiūnas paliko tarnystę Dievui, tačiau padovanojo pasauliui tris gyvybes. G. ir E.Atkočiūnai augina tris dukteris: 12-metę Elėją, 11-metę Noatę ir 9-metę Dorėją. Dukterų trio paįvairino vakaro programą: intarpuose tarp atsiminimų bei poezijos jos griežė styginiais instrumentais – smuikais bei violončele. Maestro Pranas Narušis, buvęs E.Atkočiūno klarneto mokytojas, ne tik savo atliekama muzika praturtino poezijos vakarą, bet ir pasidalijo jų ligi šiol tebesitęsiančios tvirtos draugystės įspūdžiais.

Kitąmet Vilnius taps Europos kultūros sostine, o Lietuva švęs tūkstantmetį. E.Atkočiūnui norėjosi, kad jo eiles suprastų daugelio tautų turistai bei svečiai, kurie aplankys ne tik Vilnių, bet ir kitus Lietuvos miestus. Todėl ir eilės buvo išverstos į daugelį pasaulio kalbų.

E.Atkočiūno knygą „Nostalgijos vitražai“ kol kas galima įsigyti tik Vilniaus knygynuose.

• Rašyti komentarą (10)