|
|
|
Kai norisi kitiems dovanoti šventę
“Balta spalva man visada yra kažko pradžia”, - taip lakoniškai savo karpinius apibūdino Skaistė Kulberkienė. Jos karpiniais išpuošti “Pasakos” darželio-mokyklos langai traukia ir praeivių, ir pravažiuojančiųjų dėmesį. “Vienas kitas dar ir pajuokauja, kad turėsiu mokėti kompensaciją: tai kuris, užsižiūrėjęs į “Pasakos” langus, užkliuvęs, kitas vos avarijos nepadaręs…”, - pusiau juokais kalbėjo dailės mokytoja, prie karpinių meno jau gerą dešimtmetį kviečianti prisiliesti ir “Pasakos” pradinukus.
Karpiniai – įspūdžio atspindys S.Kulberkienė karpo tik baltą popierių. “Tik balta spalva gali sukurti šviesos, sniego įspūdį, o iškarpius smulkiau – atsiskleidžia ir ažūras”, - sakė ji. Karpiniai, anot pačios menininkės, yra įspūdžio atspindys: tai, kas patirta per metus, atsiskleidžia būsimų Kalėdų šviesoje. “Praėjusiais metais karpiau įspūdžius iš Kroatijos. Šiemet man užkliuvo po langu čirškiantys žvirbliai – jų buvau negirdėjusi gal dešimt metų. Tad nebegalėjau įsivaizduoti Kalėdų ir žiemos be lesyklėlių, paukščių, krūmų. Ir, beje, jau žinau, ką karpysiu kitąmet, nes visi įspūdžiai šiemet ant langų nesutilpo”, - kalbėjo S.Kulberkienė. Jos darbais išpuošta viena pastato pusė. Kita – vaikų darbais: kiekviena klasė, padedama mokytojos, puošė savo langus. Karpiniai – labai skirtingi, nes juos karpė skirtingo charakterio mokiniai. “Viena mūsų klasė – kaip ledo gėlės. Kol nepapūsi į juos gerumo, tol neatitirps. Tai atsispindi ir karpiniuose. Pirmokai gi – dar ausys stačios ir akys plačios, tad karpėme zuikius pusnyse. Tie, kurie akyse turi “velniukų”, karpė ant debesų besisupančius angelus – taip kartu ieškojome gerumo”, - darbą su mokiniais apibūdino mokytoja, kurios įsitikinimu, karpiniai ugdo nepaprastai daug gerų savybių: nuo gebėjimo surasti idėją iki kruopštumo.
“Anksčiau būdavo gaila. Bet metams bėgant ateina išmintis ir patyrimas, kad viskas – laikina, ne tik karpinys. Be to, karpant, darant kažką nauja, nebereikia sugrįžti prie praeities, nauja – tai galimybė parodyti, kiek esi paaugęs”, - įsitikinusi S.Kulberkienė. Vieno darbo, prisipažįsta ji, dar nepadariusi: neišpuošė, kaip kasmet, savo buto langų. “Šįsyk kažkaip “susisarmatijau” – visi eina, žiūri”, - sakė menininkė. Ir tuo pačiu lyg suabejoja: o gal šį savaitgalį ant virtuvės lango gims baltas katinas. Dėl sūnaus – 10-mečio Danieliaus. Sunkiai ir nepagydomai sergančio, dėl ligos negalinčio globoti jokio gyvūnėlio. Dėl mažo žmogaus, su kuriuo bendravimas – kasdien laukiama dovana ir stebuklas motinai. Poreikis tapyti laukia savo laiko S.Kulberkienė nėra suskaičiavusi, kiek yra surengusi ir savo tapybos darbų parodų. Tačiau jau kuris laikas tapyba “miega”. “Visi klausia – kada vėl pradėsiu tapyti. Pradėsiu. Nes ramybės neduoda aliejinių dažų kvapas, rankos tebejaučia teptuką – visai to iš atminties ištrinti neįmanoma. O ir įspūdžių, vaizdinių prisikaupę”, - sakė S.Kulberkienė, kol kas savo kūrybinį užtaisą atiduodanti vaikams – pradinių klasių mokiniams. “Tarsi nebelieka laiko – ir pamokoms reikia pasirengti, ir mokausi dar, ir sergantis sūnus atima labai daug laiko. Matyt, paties gyvenimo man dabar duotas toks momentas, kai reikia daryti kažką kita”, - truputį pasiteisino menininkė. Ją lydi ne tik iš atminties neišsivadėjęs aliejinių dažų kvapas, bet ir eilės. “Tai man – tarsi išsikalbėjimo būdas, jausmų išraiška. Taip gražiau – kalbėti eilėmis, nes tada apie tai, kas pilka, nuobodu, galima pasakyti ir kitaip – šviesiai, - įsitikinusi S.Kulberkienė, kurios eilėse, prisipažįsta, suskamba ir liūdesio, ir ilgesio natos. – Matyt, esu tokios natūros. Nors buvo laikas, kada eilėse netrūko ir humoristinės gaidos, kuri, metams bėgant, kažko gęsta”. S.Kulberkienė sako, jog jai patinka daryti tai, ką ji daro – mokyti vaikus, puošti aplinką. Tačiau svajoja ir apie tai, jog norėtų būti kuo mažiau priklausoma nuo aplinkybių.
|
|
