|
|
|
Dvylika operacijų - per vienerius metus
Abiejų kojų netekęs kaunietis Romualdas Stadalnikas šiuo metu Kretingos ligoninę laiko savo pirmaisiais, o Motinos Teresės seserų vienuolyną – antraisiais namais. Socialiai nedraustą ir po kojų traumos niekam nereikalingą, skausmų kankinamą ir pasirengusį savižudybei Romualdą pernai rudenį aptiko ir priglobė vienuolės. O sužeistos ir negyjančios vyro kojos jau metus laiko vis dar tebėra Kretingos medikų rūpestis.
Per vienerius metus 43-jų R.Stadalnikui buvo atlikta dvylika abiejų kojų operacijų. Po kiekvienos operacijos kojos vis trumpėjo – dabar belikę po pusę šlaunies. Nors kojos ir dabar dėl sutrikusios kraujotakos sunkiai gyja, ir operacijoms dar – ne pabaiga, Romualdas ligoninės lovoje tiesiog trykšta gyvenimo džiaugsmu ir optimizmu, tuo užkrėsdamas slaugytojas ir palatos draugus. „Aš tikiu, kad vaikščiosiu. Nesvarbu - kaip, bet vaikščiosiu. Ir dar dukros vestuvėse šoksiu, - juokavo vyras. - O jei rimtai: stiprybė ateina iš Dievo ir tikėjimo, o gerumas – iš medikų širdžių“. Traumą patyrė statybose R.Stadalnikas, miškininkas pagal profesiją ir keturių vaikų tėvas, neslėpė, jog po skyrybų su žmona išgyvenęs patį juodžiausią savo gyvenimo etapą. Yra momentų, kurių jis šiandien nebenori prisiminti. Mėgo išgerti, bet alkoholis nebuvęs gyvenimo pagrindas. Nelegaliai dirbdavo statybose. Nuomodavo būstą arba prisiglausdavo pas statybų šeimininkus. Statybose ant Romualdo ir užgriuvo plytų blokas. „Buvau socialiai nedraustas, iš pradžių į medikus nesikreipiau. Gydžiausi pats, kaip išmaniau. Kai skausmas tapo nebepakeliamu, ligoninės manęs nepriėmė, - slogias gyvenimo akimirkas prisiminė pašnekovas. – Sykį sėdėjau ant ligoninės laiptų jau tiek nusivylęs, kad bemačiau vienintelę išsivadavimo iš skausmo išeitį – savižudybę. Tuomet prie manęs priėjo vienuolė Danutė Jonė. Įsišnekėjome, ir ji man pasisiūlė padėti. Ji susiskambino su kretingiškėmis Motinos Teresės seserimis. Jos seserija Kaune glaudžia vėžiu sergančias moteris. Taip pernai rugpjūčio pabaigoje atsidūriau Kretingoje. O jau rugsėjo 1-ąją mane priėmė į Kretingos ligoninę“. Medikai R.Stadalnikui nustatė gangreną dešinėje kojoje ir trofinę kairės kojos opą. Pirmiausia vyrui pašalino dešinę pėdą, po to – blauzdą. Kairiąją koją bandė gydyti. Šiai pagerėjus, Romualdą išrašė iš ligoninės. Praėjusias Kalėdas jis sutiko pas seseris teresietes. Tačiau kairė koja negijo, iš jos pradėjo skirtis limfa. Prieš Velykas R.Stadalnikas atsidūrė Klaipėdos ligoninėje. Ten spinduliais sustabdė limfos tekėjimą. Išrašytas iš ligoninės trumpam vėl sugrįžo į vienuolyną. Tačiau skausmui stiprėjant, kelias jį ilgam vėl atvedė į Kretingos ligoninę. Kojos vis trumpėjo „Pats daktarų prašiau, kad pjautų ir kairę koją. Sakiau: pasirašysiu ant bet kokio popieriaus, kad tik nebereikėtų kęsti skausmų. Bet gydytojas Vytautas Karaliūnas pasakė: atkentėjai jau tiek – ir viską padarysiu, kad ant mano sąžinės negulėtum“, - tvirtino pašnekovas. Buvo išsiųsti mėginiai atlikti tyrimus dėl vėžio. Atėjo atsakymas – nėra vėžinių ląstelių. „Tuomet gydytojas Karaliūnas pasakė: dabar jau ruoškis operacijai. Pirmiausia nupjovė kairiąją koją – išsyk ligi pusės šlaunies. Dešinę koją dar bandė gydyti, bet teko dar ir ją trumpinti“, - atviravo vyras. R.Stadalnikas sakė, jog po gausybės operacijų abi jo kojos vis trumpėja. Dabar jis gyvena nežinomybe: iš vienos kojos veržiasi pūliai, kita kraujuoja. „Klausiu gydytoją: ar jau ruoštis į morgą? Ne, dar per anksti, atsako. Klausiu - gyvensiu, atsako – gyvensi, tik vėl ruoškis į operacinę“, - juokavo pašnekovas, patikindamas, jog po kiekvienos operacijos atsigaudavo sėkmingai, ir tik sykį tegulėjo reanimacinėje palatoje. Palatos lankytojų paklaustas, kas nutiko kojoms, Romualdas pajuokauja, jog „labai smirdėdavę kojos, - nusprendęs jų atsikratyti išvien su kojinėmis“. Juokas pro ašaras, tačiau, įsitikinęs pašnekovas, kiekvieno žmogaus likimas – nuspręstas iš viršaus: „Pasakyta: kas Dievo – Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui. Ko Dievui reikia, tą jis ir pasiima. O jei nori priartėti prie Dievo, tapk kitokiu“. Liga – išbandymas Paklaustas, iš kur tas optimizmas, Romualdas atsakė: „Čia nėra nieko ypatingo. Su liga reikia susitaikyti. Liga – tai tikėjimo ir paties savęs išbandymas. Važiuodamas į operacinę aš tikiu, kad išvažiuosiu – ir išvažiuoju“. Vyras sakė ligi traumos buvęs praktikuojantis katalikas, tačiau neturėjęs gilaus ir nuoširdaus tikėjimo, kokio jį išmokė seserys teresietės. Žmogaus gyvenimas ir jam skirti išbandymai, anot pašnekovo, yra Dievo rankose: „ Tik jis pasakys: viskas, Romualdai, gana. Kad ir kokia galinga būtų medicinos technika, žmogaus protas ir medikų nuoširdumas, be Dievo pagalbos nieko nepadarytum“. Šiandien, Romualdas tikino, jį labai palaiko tikėjimas ir žmonės. Jeigu ne Motinos Teresės seserys, jis nebūtų patekęs medikų globon. Ligoninėje jis sakė įsitikinęs, jog dar yra gydytojų ir slaugytojų, kurie dirba ne dėl kyšio, o iš idėjos. „Kol nepakliuvau į bėdą, pykau ant visų daktarų. Dabar lenkiu prieš juos galvą“, - tvirtino vyras. Palatoje Romualdas „aptekęs“ laikraščiais ir žurnalais: jį domina visos šalies naujienos ir aplink vykstantis gyvenimas. Ligoninės lova, iš kurios Romualdas nebepakyla, tapo vienintele jo gyvenimo ir buities erdve, baltais mažyčiais namais. O pats Romualdas – savotišku ligoninės talismanu ir įdomiu, nuotaiką keliančiu pašnekovu naujiesiems palatos draugams bei jų lankytojams. Kretingos ligoninės Bendrosios chirurgijos skyriaus vedėjas Vytautas Karaliūnas: - R.Stadalniko diagnozė ligi šiol tebėra neaiški. Neprognozuojama, ir kas bus toliau. Jo kojos pūva dėl kraujotakos sutrikimų. Kai sutrinka kraujotaka, žūva kūno audiniai. Jeigu vyksta mikrocirkuliaciniai reiškiniai, t.y užsikemša smulkiosios kraujagyslės, procesas yra lėtesnis. Užsikimšus stambiai kraujagyslei, juntamas didžiulis skausmas, ir audiniai žūva per kelias paras. Siekiant išvengti panašių situacijų, po traumos būtina nedelsiant kreiptis į gydytojus. Jeigu žmogus ir nėra socialiai draustas, medikai privalo jam suteikti būtinąją pagalbą. Tačiau būtinoji pagalba nustatoma pagal daugybę punktų. R.Stadalniko atvejis parodo, kad ją suteikti ar ne, nemažai įtakos turi ir žmogiškasis faktorius. Kauno medikai neįžvelgė, jog jam reikalinga būtinoji pagalba, o Kretingoje ji buvo suteikta. Po kojų amputacijos R.Stadalnikui buvo nustatytas neįgalumas. Jis tapo socialiai apdraustas ir už jo gydymą apmoka valstybė. Keturis mėnesius per metus R.Stadalnikui priklauso slauga, o kitus mėnesius jis gydomas ligoninėje tiek, kiek yra reikalinga.
|
|
