|
|
|
Duonos tradicija – iš kartos į kartą
Darbėnuose gyvenančios Vidos Viskontienės kepama duona ir pyragai, kad ir neturintys molinės krosnies sukuriamo kvapnumo - garsūs visoje apylinkėje.
Kepti duoną ir pyragus Vida išmoko iš savo motinos Magdalenos, prieš metus išėjusios anapilin. „Ji kepė sau ir kitiems bei yra kalbėjusi, kad senais laikais duoną kepdavo „kožnoj sodoj“, – pasakojo Vida. Jos namuose duona buvo gausiai kepama prieš gerus 20 metų. – Tada naminė duona buvo labai garbinama, o ir laikas - posunkis. Žmonės net reikiamų produktų atnešdavo, kad tik iškeptų – laidotuvių ar vestuvių juk neatidėsi. Paimdavo tik už darbą.“ Sykį Vida net iš Klaipėdos, kur technikume mokėsi, specialiai parskubėjo padėti minkyti duonos. Mat buvęs skubus užsakymas vestuvėms. Tuo pačiu Vida išsikepė duonos ir vakaronei savo mokykloje. Kepė didelėje, rūsyje sumūrytoje krosnyje. Į ją pašaudavo net 6 po 3 kg tešlos talpinančias skardas. Kaip šiandien Vida atsimena, kokie paišini iš to rūsio išlipdavę, nes reikėjo žarstyti pelenus. Prieš 7 metus tą krosnį išardė. Šiandien sakė turinti tokią krosnį, kad ir sau, ir kitam gali duonos ar pyrago iškepti. Be gero pieno - neiškepsi Ar duoti pyrago receptą, darbėniškė nesvarsto nė akimirkos. „Ne, kur neduosi. Bet man viskas eina „iš akies“. Ar „mislijate“, kad svarstykles naudoju?“ – klausė ji. Juokaudama sako, jog pirmiausia reikia nusipirkti karvę. „Be gero pieno neiškepsi, o iš krautuvinio gausis „lakamėželis“, - tikino Vida. – Neturiu jokios sistemos ir jokiais burtais nesivadovauju. Jei užmirštu ką iš pradžių, nebijau vėliau, pavyzdžiui, kokios druskos pridėti.“ Į pašildytą pieną deda cukraus, miltų ir mielių. Viską išminko ir, atėjus laikui, kepa. Iškepti pyragą – paprasčiau. „Sugalvojai ir, pasiraitojusi rankoves, po trijų valandų gali šauti į krosnį. O duonos tešlą reikia 3 paras rauginti, nes kitaip ji neįgaus natūralios rūgšties“. Anot V.Viskontienės, didelėse kepyklose duonos ar pyrago tiek, kiek priklauso, nebrandina: užmaišo, pridėję rūgštelės, ir kepa tą pačią dieną. Dažniau kepa kvietinę duoną. Keptų ir ruginę, tačiau šiandien sunku rasti tinkamų, rupiau sumaltų miltų. Išsaugojo ližę „Kai tik suvalgome, ir išsikepame. Ar eisi į krautuvę pirkti tų konservantų, kai pats gali pasigaminti?“ – paaiškino darbėniškė. Ji tikino, kad jos šeimoje nei duonos, nei batono parduotuvėje niekada neperkama. Kepa ne tik maistui. Juokauja, kad kepa, pavyzdžiui, kyšiui. Kurtų įmonę, tačiau sakė bijanti. Mano, jog smulkiam verslui keliami pernelyg dideli reikalavimai. „Kur pakviečia, ten su pyragais ir dalyvauju. Apsitaisau tautiniu kostiumu. Prie pyragų jis pritinka. Jei kokioje mugėje mano pyragų neišperka, išdalinu“, - pasakojo Vida, neslėpdama savo linksmo būdo. Papasakoti, kaip kepama duona, ją kviečiasi darželiai, mokyklos. Anksčiau kviesdavo motiną. Į vieną darželį buvo nusinešusi ližę duonai pašauti. Dar mamos naudotą. Kubilo nei kitų duonkepystės reliktų iš senų laikų nebeturi. Kartais iš eglišakių arba iš lapuočių pasidaro „pečšluostę“ - įrankį pelenams iš krosnies valyti. Tradiciją kepti duoną iš Vidos jau perėmė aštuoniolikmetė dukra Viktorija, kuri pati moka iškepti. Pramokė kažkiek ir kitą savo vaiką - penkiolikmetį Paulių, tačiau viso proceso vienam patikėti dar bijotų. Vida sakė prisiklausanti įvairiausių atsiliepimų apie savo gaminius. Dažniausias būna: „Nebėra tokios gardžios, kaip tavo mamos. Skani, bet - ne mamos“. Tačiau Vida mano, jog tokios gardžios ir nebeįmanoma iškepti. „Viskas per labai trumpą laiką pasikeitė. Nebe tokia grūdų kokybė, kitaip jie auginami. Ar duona kepama molinėje krosnyje, ar orkaitėje, duonos kvapas - kitoks.
|
|
