Dresuoti šunis – darbas ir pomėgis

Trisdešimt trejų pasienio tarnybos pareigūno, kretingiškio Giedriaus Gumuliausko profesija – itin reta. Jis yra šunų dresuotojas arba kinologas. Prieš dvi savaites Giedrius sugrįžo iš Šveicarijoje įvykusio Europos tarnybinių šunų čempionato.

Laisvalaikiu G.Gumuliauskas dresuoja ir kretingiškių šunis. Jis yra ir vienas iš Kretingoje steigiamo tarnybinių ir sportinių šunų klubo „Grobis“ iniciatorių.

Į Europos tarnybinių šunų čempionatą Giedrius Gumuliauskas vyko su savo augintine Diksa. Šunys–dalyviai rungėsi narkotikų paieškos bei klusnumo rungtyse. Iš 500 čempionato dalyvių Diksa užėmė 49 vietą.

Į čempionatą – su Labradoro retrivere

G.Gumuliauskas pasakojo, jog kinologo specialybę jis įgijo dirbdamas pasienio tarnybos pareigūnu. Aštuonerius metus, nuo 1995 iki 2003-ųjų, buvo vykdomas bendras suomių ir lietuvių pasienio tarnybų „Dvynių projektas“: suomiai mokė lietuvius tarnybinių šunų dresavimo.

Pasienyje Giedrius dirba su šunų būriu, tačiau pagrindiniai jo partneriai yra 2,6 metų Labradoro retriverė Diksa ir 9,5 metų vokiečių aviganis Grau.

Į čempionatą Šveicarijoje G.Gumuliauskas vyko su Diksa. Pašnekovas sakė, jog čempionate dalyvaujantys tarnybiniai šunys iš įvairių Europos šalių rungėsi narkotikų paieškos (automobiliuose, patalpose) ir paklusnumo rungtyse. Jiedviem sekėsi gerai: iš 500 dalyvių Diksa užėmė 49 vietą.

Su Grau Giedriui taip pat yra tekę važinėti po Baltijos šalių tarnybinių šunų čempionatus.

Po Naujųjų metų grupė mėgėjų iš Kretingos, Klaipėdos ir Palangos ketina pradėti tarnybinių ir sportinių šunų klubo veiklą.

Vienas iš šio klubo steigėjų, anot Giedriaus, yra kretingiškis veterinarijos gydytojas Vidas Idas. Nuosavame žemės sklype, greta veterinarijos klinikos, jis atidarė dresūros aikštelę ir suteikė reikalingas priemones.

„Sportinių šunų dresavimas – tai ir pomėgis, ir sportas. Kažkam sportas – futbolas ar krepšinis, o mums – šunų mokymas“, - tvirtino kinologas.

Įgijo itin aukštą kvalifikaciją

Domėtis šunų elgesiu bei jų mokymu G.Gumuliauskas pradėjo tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje ir besimokydamas Pasieniečių mokykloje. „Skaičiau daug literatūros apie šunis. Itin domėjausi vokiečių aviganių veislės šunimis, nes tais laikais jie buvo laikomi geriausiais tarnybiniais šunimis“, - sakė pašnekovas.

Dabar gi, anot kinologo, labiausiai tarnybai tinkamais laikomi trijų veislių – Labradoro retriverių, belgų aviganių (Malinua) ir vokiečių aviganių – šunys. G.Gumuliaskas tikino, jog kinologui visko žinoti apie šunų dresavimą yra neįmanoma: „Jeigu kas pasakytų: viską žinau, viską moku, toks žmogus būtų apsišaukėlis“.

Kinologui būtina gerai išmanyti šuns psichologiją, žinoti, kaip atsistoti ir kokį judesį panaudoti. Šuo vadovaujasi instinktais. Jis nieko nedarys už dyką. Netgi žaidimą šuo suvokia kaip grobio vaikymąsi. Tą žaidimo instinktą galima lyginti su kiekvienam žmogui skirtingu patiriamu didžiausiu malonumu. Todėl mokymo etape labai svarbus yra skatinimo procesas.

Šuns psichologijos skaitymai yra įvertinami specialiais sertifikatais, kuriuos kinologai vadina figūrantais. Įprastai tam, kad kinologas įgytų pirmąjį figūrantą, jis turi mokytis apie 10 metų. G.Gumuliauskas turi net 6 figūrantus. Vyras pasidžiaugė, jog pagreitintai juos įgijo suomių mokymų dėka.

Klusnumo mokyti niekada ne vėlu

Tarnybinių ir sportinių šunų klube bus mokoma įvairių pamokų ir sportinių rungčių, kokias atlieka Diksa.

Laisvalaikiu Giedrius paklusnumo moko kretingiškių šunis, o elgesio su globotiniu – ir jų šeimininkus. Yra svarbu, pabrėžė kinologas, kad šeimininkas išmoktų valdovo taktikos. Pirmosios pamokos yra skiriamos šuniui, o po to - šeimininkui ir jo šuniui.

„Klusnumo šunį galima mokyti bet kada. Tačiau geriausia pradėti nuo 6-7 mėn. amžiaus. Tačiau ligi tol šeimininkas turi būti supažindinęs augintinį su aplinka. Esu mokinęs ir 8 metų šunį. Pamokas reikia stebėti, o paskui kartoti pačiam šeimininkui. Mokytojas suteikia tik pagrindus, o tęsia pats šeimininkas. Jeigu ir šuo, ir jo šeimininkas atsipalaidavo, dresūrą reikėtų atnaujinti,“ - akcentavo specialistas.

Paklaustas, ar vienodai dresiravimui pasiduoda vienos veislės augintiniai, G.Gumuliauskas pateikė pavyzdį, jog net 5 vokiečių aviganiai mokosi skirtingai. Kinologo praktikoje yra pasitaikęs tik vienintelis atvejis, kada šuo visiškai neklausė komandos.

„To šuns psichologija buvo stipriai pažeista iš prigimties. Žmonės patys pridaro klaidų, neteisingai kergdami ir genetiškai pažeisdami palikuonis. Žmonės patys sužaloja šuns psichiką ir bausmėmis. Jeigu vienąsyk neteisingai nubaudei šunį mušdamas ar gąsdindamas, jis tai užfiksuoja ir jo elgesį gali tekti taisyti visą gyvenimą. Geriau tegul būna šuo išlepintas negu užguitas. Išlepintą greičiau sutramdai negu ištaisai užguito elgseną“, - šuns psichologijos subtilybes atskleidė kinologas.

Ir žmonių apkandžiojimo atvejus G.Gumuliauskas sieja su žmogaus agresija prieš savo augintinį.

Lietuvoje – žema kultūra

Giedrius įsitikinęs, jog Lietuvoje šunų auginimo kultūra dėl uždarumo sovietinėje sistemoje yra stipriai atsilikusi nuo kitų Europos šalių.

„Net nuo kaimynų suomių, švedų esame atsilikę 80-100 metų. Tarkim, Švedijoje yra priimtas toks įstatymas: jeigu šeimininkas 6 val. palieka be priežiūros šunį, augintinis iš jo yra atimamas. Šveicarijoje prie šiukšlių dėžių yra pritvirtinti specialūs maišeliai, ant kurių pavaizduota šuns galva. Reiškia, jie skirti ne kam nors kitam, o tik šuns ekskrementams. O pas mus: kaip šeimininkas mieste surinks šuns paliktą krūvą, jei gatvėse dažnai net nėra šiukšlių dėžių. Nesineš gi „lobį“ rankoje. Va čia – irgi kultūros stokos požymis“, - mano pašnekovas.

Pas mus dar gajus įsitikinimas, kad šuns vieta – „prie lenciūgo“. Todėl daugeliui dar sunku suvokti, kad turi būti kultūringas ryšys tarp žmogaus ir augintinio.

Kinologas įsitikinęs, jog būsimas dresūros klubas taps indėliu į tos kultūros puoselėjimą. Klubo nariai mokys šunis klausyti komandų, bet tuo pačiu teiks ir šeimininko elgesio su augintiniu pamokas.

G.Gumuliauskas atviravo, jog abu savo tarnybinius šunis – Diksą ir Grau – jis laiko namuose. Šie gyvena voljere, bet ir palaidi palaksto po kiemą. „Namie šunys būna atsipalaidavę, - jie ramūs, nes žino, kad čia dirbti jiems nereikia. Dėl jų ramus esu ir aš“, - tikino kinologas.

• Rašyti komentarą (2)