Noras žinoti su metais neblėsta

Vilniaus gatvėje gyvenantis kretingiškis Stasys Lygutas jau 18 metų valgo duoną iš pensijos. Tarp pagyvenusių žmonių jis išsiskiria gyvybingumu, tiesia laikysena ir spindinčiomis akimis. Iš jo lūpų negirdėti pensininkams būdingų dejonių, nors vaikšto tomis pačiomis gatvėmis, varsto tų pačių įstaigų duris.

Stasys Lygutas ne tik pats gyvena nenuobodžiai, bet ir kitus uždega domėtis kraštu, kuriame gyvena.

Išsiskyręs su mamale, - taip jis vadina savo žmoną, - kuri prieš pusantrų metų iškeliavo pas Viešpatį, į begalinį liūdesį nepaniro: su netektimi padėjo susitaikyti tikėjimas ir filosofiškas žvilgsnis į gyvenimą.

Kadaise Stasys dirbo vairuotoju. Pro jo akis lėkę kraštovaizdžiai niekur nedingo. Prisiminimai išnyra, nelyginant bažnyčios iš didelio rūko, ir įsitaiso aštuntą dešimtį bebaigiančio S.Lyguto vaizduotėje. Tada jis sėda prie knygų, kurias ne skaito, o studijuoja. Doros troškimas, neišbarstyta vėjais patirtis ir šviesi galva suteikia jam progų ir solidžiame amžiuje keistis, gyventi įdomiai.

S.Lygutas dega noru tyrinėti savo kraštą. Dirbdamas vairuotoju, sako, prisikeliavęs, dabar gaudo kraštotyrines naujienas per radiją, iš žinovų. Naujai suskamba žinios iš senos literatūros.

Paskutiniuoju jo dėmesio objektu tapo piliakalniai. Atsivertęs Antano Baranausko raštus - nuo laiko pageltusią jaunų laikų mokyklinę knygelę, rado, kad didžiai senoje gadynėje stabmeldžiais buvę žemaičiai nesistatė sau bažnyčių, bet meldėsi ant aukštų kalnų, kuriuos patys gebėjo supilti ir kuriuos iki šiol vadina pilimis arba pilelėmis.

Anot S.Lyguto, ant tų, dažniausiai prie vandens supiltų, pilių stabmeldžių kunigai be perstojo ąžuolais kurstė ugnį ir žemiau, ant šlaitų, stovintiems žmonėms sakė pamokslus. Pilys buvo naudojamos ir gynybai.

Pilių sąraše minimas Darbėnų parapijai priklausęs Bliudkalnis, arba pilis Darbėnų parapijoje, Salantų parapijoje - Pilelė ties Salantos upe, netoli Barzdų sodžiaus, ir Aukakalnis, arba pilis, ant kurios senovėje stabmeldžiai žemaičiai degino aukas, tada vadinamas apieromis. Ne vienas piliakalnis yra išnykęs, apartas, apsėtas, nors žmonės nuo pat supylimo žadėjo juos „daboti“.

Šiomis žiniomis S.Lygutas sakė norįs pasidalinti su visuomene, idant primintų istorinį pažadą piliakalnius saugoti ir kad tai daryti yra už ką.

Istorija domėjęsis nuo mažens. „Rusų laikais valdžiai buvau neįtikęs. Rinkau Lietuvos istorines knygas. Perskaičiau visus 3 tomus Lietuvos istorijos“, - pasakojo.

Jaunystėje kretingiškiui teko pilti žvyrkelius. Mosuojant kastuvu, galva dirbo intensyviau. Jau tada geografiniame kelyje įžvelgė žmogaus gyvenimo kelio simbolį.

Kretingiškį domina ir vietovardžių kilmė. Žino, jog yra išleista apsčiai žinynų, bet jam įdomu pačiam atrasti, susieti, išmąstyti. „Stūksojo piliakalnis ir Kiauleikių kaimo žemėje, o Kiauleikis buvęs gynybinės pilies vadovas – dėl to kaimas taip ir vadinasi“, - dėstė savo versiją.

Gi rašytiniuose šaltiniuose kaimo vardas kildinamas ir nuo kito asmenvardžio: Kiauleikis su šeima buvęs pirmasis šito kaimo naujakurys.

S.Lygutas tvirtina, kad Baltijos jūra traukiasi: prieš milijoną metų Baltijos jūros krantas driekėsi ties Kretinga. „Kretingos vardas kilęs nuo žodžio krantinė. Jei netikite, nuvažiuokite į Bajorus, kur smėlis kasamas. Žemė – sluoksniuota, kaip peiliu suraikyta. Aiškiai matyti per laiką užsinešę žemės sluoksniai“, - tikino vyras.

Ypač įdomu jam buvo važiuoti pro kaimus, sužinoti ne tik kodėl vienaip ar kitaip kaimas vadinasi, bet ir kas maro kapelius „išmislijo“. Anot jo, XVIII a. pradžioje marui užėjus, žmonės nuo ligos ir bado buvo taip nusilpę, kad nebepajėgė nuvežti palaikų į miesto kapines, užtat laidojo vietose.

Tačiau žmonės buvę labai stiprūs dvasiškai. Nors patys nebeturėjo ko valgyti, į kiekvieną ūkį priėmė po kraštą užpuolusių švedų kareivį. Šitaip, po vieną, juos ir įveikę.

Įpina kretingiškis ir linksmų nutikimų. „Nušviesiu, kaip ubagas grafui Tiškevičiui vos neįvarė infarkto. Ar norite?“ – sako.

Grafas Tiškevičius paleidęs garsą, kad parduoda 14 ha žemės. Ubagas šiuo klausimu užėjęs į rūmus. Grafas nustebęs, iš ko ubagas gali tiek žemės pirkti. Gi ubagas, užuot atsakęs, paklausė, kokiais – auksiniais ar sidabriniais – pinigais galės atsiskaityti? Tada grafas kritęs į krėslą. „Aš, grafas būdamas, negaliu tokio ploto grynais auksiniais nupirkti, o tu, būdamas ubagas, klausi, kokiais atsiskaityti“.

S.Lygutas draugauja su „Alma littera“ leidykla - užsisako knygų. Kai kurias knygas skolinasi ir perskaitęs jas atiduoda, vieną Lietuvos istorijos tomą buvo užsisakęs net iš Vašingtono.

Domisi ne tik savo kraštu, bet ir liaudies medicina, papročiais, gyvenimo būdo įdomybėmis. Jam labai svarbu vertingus ir patinkančius dalykus pritaikyti sau. „Kad gerai jausčiaus, kad tinkamai elgčiausi“, - patikino.

„Su šviesuoliais kautis žiniomis negaliu - gausiu „per bliuską“. Mokslas dabar smarkiai vystosi, bet man vis tiek svarbu, kokių vietų yra mano krašte dabar ir kas jose buvo anksčiau. Man įdomu lyginti ir suprasti“, - aiškino S.Lygutas.

• Rašyti komentarą (0)