Žuvies įmonę salantiškis įkūrė savo tėviškėje

Salantų pašonėje, Žvainių kaime, jau dvyliktus metus veikia bendra Lietuvos ir Norvegijos žuvies apdorojimo įmonė „Nokvėja“. Įmonės įkūrėjas ir savininkas - taip pat Salantuose gimęs ir augęs 42-jų Raimondas Preibys. Jo partneris – Norvegijoje gyvenantis verslininkas Morten Sigurd Ruund.

„Viskas prasidėjo štai šitoje trobelėje, - rodydamas greta šiuolaikinės gamyklos prigludusį kuklų tėvų namą, kalbėjo R.Preibys. - Nebūtų čia mano tėviškės, nebūtų ir gamyklos“.

Žuvies apdorojimo verslu Raimondas ir Raimonda Preibiai verčiasi jau dvyliktus metus. Per tą laiką būta įvairių verslo kilimo ir kritimo reiškinių, iš kurių skaudžiausias – pernai jų įmonėje Žvainiuose kilęs gaisras.

Darbo vietos - saviškiams

Į žuvies įmonę Žvainiuose treileriais atgabenama šaldyta žuvis: čia ji yra apdorojama ir fasuojama. Žaliava yra atvežama iš Norvegijos, dalis jos – iš Lietuvos. Tačiau produkcija sugrįžta tik į Lietuvos rinką. Fasuota šaldyta žuvis iškeliauja į prekybos tinklus, o lašiša – į restoranus. Įmonės cechuose lašiša pirmiausiai apdorojama - sūdoma, rūkoma, pjaustoma, po to - fasuojama.

Įmonėje dirba per 30 žmonių: 30 iš jų – žuvies ceche, 4 – administracijos darbuotojai. Dirbama dviem pamainomis.

„Visi mūsų „žuvinės“ darbuotojai yra iš Žvainių ir Salantų bei aplinkinių kaimų: Imbarės, Erlėnų, Dvaralio, - kalbėjo verslininkas. – Aprūpinti darbu rūpėjo pirmiausiai savus žmones“.

R.Preibys pajuokavo, jog pačiam būnant kaimiečiu, ir savo verslą turėti kaime yra lengviau: žmonės čia – žinomi ir savi, nuoširdesni ir mažiau sugadinti negu miestiečiai. Jei kas nepatiko – pasakė tiesiai šviesiai.

„Vieni į kaimą važiuoja savaitgaliais kaip į tėviškę – aplankyti tėvų, o aš su žmona Raimonda – į kasdienį darbą fabrike“, - tvirtino Klaipėdoje su šeima gyvenantis verslininkas.

R.Preibio žmona, beje, jo bendravardė – taip pat sukasi šeimos versle.

Fabriką nusiaubė gaisras

Žuvies apdorojimo verslą prieš dvylika metų pradėjo trys Preibių šeimos atstovai: be Raimondo ir jo žmonos įsijungė dar ir brolis Antanas. „Iš pradžių vieni patys savo rankomis tėvų namuose fasavome lašišą. Po to partneris iš Norvegijos pasiūlė plėsti verslą. O tam reikėjo specialių gamybinių patalpų, atitinkančių ES higienos reikalavimus“, - gamyklos statybos pradžią prisiminė R.Preibys.

Prieš metus įmonę nusiaubė gaisras, tačiau gamybinės patalpos nenukentėjo ir darbas nebuvo nutrūkęs.

„Pernai spalio 5-ąją sudegė įmonės stogas ir buitinės patalpos. Reikėjo apsispręsti: uždarome fabriką ar tęsiame veiklą. Ant laužo krūvos juk negali dirbti. Gamybinės patalpos, įkurtos pirmame pastato aukšte, mažiausiai tenukentėjo. O mudu su Raimonda ir visais kompiuteriais po gaisro prisiglaudėme pas mamą. Ji ir dabar mumis pasirūpina, kasdien išverda pietus“, - gerų žodžių savo motinai Barborai Preibienei negailėjo salantiškis.

Jaučia krizės požymius

Šiandien dviaukštėje gamykloje, kurios patalpos užima apie 800 kv.m, per mėnesį apdorojama ir sufasuojama 80-100 tonų žuvies.

Veikia automatinė fasavimo įranga, kainavusi per 0,5 mln. Lt. Ji skirta fasuoti smulkią žuvį bei krevetes. Šaldyta žuvis yra fasuojama rankomis.

Gamyba vyksta pirmajame pastato aukšte. Antras aukštas skirtas buities reikmėms: čia - darbuotojų drabužinės, dušas ir tualetas, valgomasis bei rūkomasis, administracinės patalpos.

Verslininkas tikino, jog nerimas dėl prasidėjusios ekonominės krizės liečia ir juos: „Žuvis ir šiaip jau nėra pigi, o lašiša - išvis ne pirmo būtinumo prekė. Žmonės gali žuvies nebepirkti ir nebevaikščioti į restoranus. Dėl krizės prasidėjusi grandininė reakcija palies visus. O pirmuosius krizės ženklus jaučiame ir dabar: anksčiau aplink Salantus sunkiai rasdavome žmonių, norinčių dirbti mūsų „žuvinėje“, dabar vyrai ateina siūlytis patys“.

R.Preibys sakė, jog dabar gamybos plėtoti tikrai neketiną. Svarbu – išgyventi šiomis neramiomis ekonominėmis sąlygomis.

• Rašyti komentarą (8)