|
|
|
Nori kitam išsaugoti gyvybę – tapk organų donoru
Manoma, kad organų donorų būtų daugiau, jei žmonės turėtų pakankamai informacijos. Nuo organų donorystės žmones atbaido ir įvairūs mitai. Rengia akcijas Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Slaugos katedros vedėjas doc. dr. Artūras Razbadauskas sakė, jog jie kas rudenį rengia akcijas, kurių metu gyventojai raginami tapti organų donorais. Šiemet, ilgiau negu per mėnesį trukusią akciją, paraiškas organų donoro kortelei gauti užpildė beveik 200 žmonių. Tokio žmonių susidomėjimo ir aktyvumo nebuvo tikėtasi, nes į organų donorystę mūsų žmonės vis dar žiūri nedrąsiai ir su baime. Vykusios akcijos “Sveikatobusas” metu A. Razbadauskas atsakinėjo į žmonėms rūpimus klausimus apie organų donorystę. Žmones nuo organų donorystės atbaido klaidingas įsitikinimas, kad koma ir smegenų mirtis – tos pačios sąvokos. Koma ir smegenų mirtis nėra tas pats: žmogus po komos gali atsigauti, bet po smegenų mirties – ne. Koma – sunki būkė, kai pacientas netenka sąmonės, išnyksta refleksai, sutrinka kitos gyvybinės funkcijos, bet žmogus nėra miręs. Smegenų mirtis – negrįžtama visų žmogaus galvos smegenų struktūrų veiklos baigtis, nors kai kurie žmogaus organai bei organų sistemos veikia. Smegenų mirtis yra galutinė mirtis. Yra įstatymas, kaip nustatoma smegenų mirtis. Smegenų mirtį nustato ne vienas gydytojas, o konsiliumas – kelių sričių skirtingi gydytojai. Yra užrašoma smegenų encefalograma ir rodikliai. Ir, jei smegenys žuvusios, tik tada galima paimti organus. Atsiklausiama artimųjų Jei artimieji nesutiks, organų niekas neims. Donoro kortelė artimiesiems tik padeda greičiau apsispręsti. Kartais žmonės įsivaizduoja, kad išėmus organus, žmogaus kūnas liks sudarkytas. Tačiau tai irgi mitas – išoriškai niekas nepasikeičia. Be to, tapdamas donoru, žmogus gali nurodyti, kokius organus jis po mirties atiduoda. Pavyzdžiui, jis gali nurodyti, kad akių ragenų nesutinka atiduoti, ir niekas jų nelies. Donorais gali tapti įvairaus amžiaus žmonės. Akcijos metu daugiausia prašymus organų donoro kortelei gauti pildė 20 – 30 metų žmonės. Nors donorystei tinkamiausi kuo jaunesnio žmogaus organai, yra skatinama, kad kuo daugiau žmonių pareikštų norą tapti organų donorais. Lietuva yra lyginama su kitomis ES šalimis: kiek žmonių yra apsisprendę tapti organų donorais. Ir kuo daugiau bus tokių žmonių, tuo geriau tiems, kurie eilėje laukia donoro organų. - Mirus mums organai nebereikalingi. Ir jei mes galime kažkam išgelbėti gyvybę, juos padovanoję kitam žmogui, dar gyvi būdami morališkai jausimės geriau,- teigė A. Razbadauskas. Visame pasaulyje organų donorystė – neatlygintina. Tai yra ir absoliučiai konfidencialu. Paviešinus, kieno organai kam persodinti, gali kilti įvairių nesusipratimų ar net gali būti už organą pareikalauta pinigų. Kaip tapti organų donoru Tapti organų donoru – nesudėtinga. Žmogus, priėmęs tokį sprendimą, turi kreiptis į savo šeimos gydytoją arba bet kokią viešą gydymo įstaigą. Net besigydydamas ligoninėje žmogus gali pareikšti savo norą ir kreiptis į jį gydantį gydytoją. Apsisprendęs tapti donoru, žmogus užpildo specialios formos kortelę, ten nurodydamas ir savo adresą bei asmens kodą. Kortelė užregistruojama ir persiunčiama į transplantacijos centrą. Ten jam išrašoma organų donoro kortelė ir atsiunčiama nurodytu adresu. Gerai, jei apsisprendusysis visada nešiojasi donoro kortelę, tačiau atsitikus nelaimei, pagal asmens kodą vis tik patikrinama, ar žmogus nėra organų donoras. Pasak pašnekovo, žmonės dažnai painioja kraujo ir organų donorystę. Kraujas – ne organas. Kraujo perpylimas taip pat nėra paprasta procedūra. Bet organų donorystė – visai kas kita. Vyriausiai klaipėdietei, panorusiai turėti donoro kortelę, – beveik 70 metų.
|
|
