Ona ir Steponas Diliautai:šešiasdešimt metų kartu

Šešiasdešimt metų kartu pragyvenę 82 metų Ona ir 83 metų Steponas Diliautai iš Laukžemės sako, kad jokios ilgo vedybinio gyvenimo paslapties nėra: stengęsi gyventi krikščioniškai, barnių taip pat neišvengę – juk namų be dūmų nebūna.

Šešiasdešimt metų kartu santuokoje pragyvenusių Onos ir Stepono Diliautų neišskyrė net neteisingas vyro areštas. Pora kartu pakėlė visus sunkumus.

Deimantines vestuves šią savaitę atšventusią porą suvedė partizaninis karas. S.Diliautas 1946 metais tapo partizanu ir išėjo į Vaineikių miškus: jis priklausė „Kardo“ rinktinei, Kretingos kuopai. Būsima S.Diliauto žmona dirbo ryšininke – slapta nešdavo partizanams maistą, perduodavo žinias.

1948 metais S.Diliautas nusprendė vykti į Palangą ir legalizuotis – nebebūti partizanu. Į Palangą atsitiktinumas nubloškė ir O.Diliautienę – ją areštavo už partizaninę veiklą.

„Palangoje praleidome kelias dienas: aš - kol legalizavausi, Ona – kol baigėsi jos areštas. Kai saugumiečiai mus paleido, kartu išvažiavome į jos tėvų namus Laukžemėje. Negalėjome juk gyventi nesusituokę, todėl 1948 metais rugsėjo 24 dieną susituokėme Palangos metrikacijos skyriuje, o spalį mūsų santuoką palaimino kunigas Laukžemės bažnyčioje“, - pasakojo S.Diliautas.

Po vestuvių laukžemiškiai ketveriems metams apsistojo Šventojoje. Susilaukus trijų vaikų, jaunai šeimai teko išsiskyrimas: S.Diliautą areštavo. Už pusę litro naminės degtinės jį nuteisė 8 metus kalėti, 5 metus vyras turėjo būti ištremtas už Lietuvos ribų.

„Buvo 1952-ieji, mirė Josifas Stalinas, todėl manęs neištrėmė. Tačiau iškalėjau vienerius metus. Žmona su trim vaikais liko vieni. Buvo minčių, kad galiu nebegrįžti, mąsčiau, kaip sunku šeimai, tačiau tikėjau, kad mūsų niekas neišskirs, kad žmona manęs lauks“, - prisiminė S.Diliautas.

„Galėjai galvoti kiek nori, kad sunku vienai, bet juk nieko nebuvo galima pakeisti“, - pasakojo O.Diliautienė.

Tačiau mirus J.Stalinui, S.Diliautas netrukus buvo paleistas ir galėjo grįžti pas šeimą. Pora, apsigyvenusi Laukžemėje, iš viso susilaukė 8 vaikų – 5 mergaičių ir 3 berniukų. Dviejų jau neteko, likę šeši išsibarstė po visą Lietuvą – Ukmergę, Šiaulius, visą Kretingos rajoną.

„Daug dirbome: aš kolūkyje šėriau veršiukus, vyras vairavo traktorių. Tačiau >vaikai visuomet būdavo aprengti, švarūs ir prižiūrėti. Tiesa, dėl vaikų kartais ir pasipykdavome: jei vienas - atlaidesnis, kitas – griežtesnis, tuoj ir kyla nesutarimai“, - kalbėjo O.Diliautienė.

Jos vyras, kalbėdamas apie barnius, pasakojo, kad pasipykti tekdavo ir dėl degtinės.

„Žinot, kaip kaime vyrai gyvena. Dar toks darbas – traktorių vairuoti, visi už paslaugas tais laikais atsiskaitydavo degtine. Pasibardavome su žmona, bet ji kantrybės turėjo“, - pasakojo S.Diliautas.

Abu sutuoktiniai, paklausti, kaip šitiek metų išsaugojo darnią šeimą, prisipažino, kad nė karto nesusimąstė apie skyrybas.

„Krikščionys esam, stengėmės krikščioniškai gyventi, auklėti vaikus ir įveikti sunkumus – tad jokių ilgos santuokos paslaptčių nėra“, - sakė sutuoktiniai.

Jie sako, kad bendrai laimei šiuo metu nieko netrūksta: namuose - santarvė, vaikai - geri, pinigų netrūksta, reikia nebent tik daugiau sveikatos.

„Dar gal reiktų namus paremontuoti – štai svetainėj „abieciai“ visai jau krenta. O šiaip veiklos mudviem netrūksta – aš pietus verdu ir aplink namus sukinėjuosi, vyras kieme tvarkosi, dviračius ir mopedus remontuoja“, - pasakojo O.Diliautienė.

• Rašyti komentarą (1)