|
|
|
Pas žydus tarnavusi darbėniškė regėjo ir jų genocidą
Aštuoniasdešimt devynerių darbėniškė Ona Macienė yra tragiško Darbėnų miestelio žydų likimo liudininkė. Ji atmena žydų masinio naikinimo karo pradžioje faktus. Būdama paauglė, Ona vienerius metus tarnavo žydų kunigo – rabino – šeimoje, matė jų buitį bei papročius. Pas O. Macienę lankėmės jos namuose, Skuodo gatvėje, Lietuvos žydų genocido dienos – rugsėjo 23-osios – išvakarėse.
Prieškariu Darbėnuose žydai klestėjo Ligi Antrojo pasaulinio karo, anot O.Macienės, Darbėnuose gyveno apie 500 žydų. Visa Skuodo gatvė taip pat buvusi užstatyta žydų namais. Jie vertėsi prekyba: laivais per Klaipėdos uostą iš Anglijos, Amerikos atgabendavo gausybę audinių. Turėjo skerdyklą, mėsinę. „Bet kai nuo Bajorų pusės, prasidėjus karui, atėjo vokietis, šaudė ir mėtė bombas: padegė stotį, paštą. Sudegė ir visi mediniai miestelio namai“, - pasakojo moteris. Anot jos, dabar Darbėnuose žydų tautybės žmonių nebėra, belikę tik kokie 3-4 jų statiniai. Geriausiai išsilaikė buvusi mūrinė vaistinė, dabartinė parduotuvė, esanti prie įvažiavimo į miestelį nuo Kretingos pusės. Name, kur dabar veikia baras „Pas Valių“, – irgi gyvenusi žydų šeima. Šios šeimos vyrus sušaudė karo pradžioje, o moterys su vaikais, tikėdamosi išsigelbėti, bėgo į Latviją. Iš ten, Ona girdėjusi pasakojant, vokiečiai jas susodino į laivus, išplukdė į jūrą ir paskandino. Rabino šeima, pas kurią 1934 m. tarnavo O.Macienė, gyveno name už bažnyčios. Namas sudegė, jo vietoje buvusi atidaryta prieglauda. Rabinas turėjo tris vaikus: du sūnūs mokėsi į rabinus, o duktė lankė Kretingos pranciškonų gimnaziją. O.Macienės atmintyje tiksliai atgimė faktai, netgi įvykių detalės, tačiau žmonių vardai iš jos atminties išsitrynė. Rabino šeima jai buvusi gera: elgėsi supratingai, o už tarnaitės darbą kas mėnesį mokėjo po 25 litus. Ona atmena, kad kaimynė pirkusi karvę už 80 Lt, o draugė už labai gražią raižyto medžio spintą mokėjusi 70 Lt. Tokia prieškariu buvusi pinigų vertė. Užsidirbusi pas rabiną pinigų, Ona išėjo mokytis siuvėjo amato. Moterys į šoulę – tik per Velykas Onai tekdavo ir rabino šeimos namus tvarkyti, ir rabino žmonai padėti valgį gaminti. „Pas žydus, skirtingai nuo lietuvių, virtuvėje stovėjo didelė krosnis. Į jos vidų vienu metu sudėdavo po kelis puodus. Išvirto valgio užtekdavo kelioms dienoms. Virdavo šiupinį: dėdavo jautienos gabalą, morkų, ropę. Virdavo sočias sriubas. Rabino žmona savaitei pirkdavo dvi vištas: į sriubą įdėdavo pusę vištos, - žydų virtuvės ypatumus prisiminė O.Macienė. – Namo rūsyje buvo įrengtas šaldytuvas – iš akmenų sumūryta dėžė. Žiemą „prūde“ pripjaudavo pusmetrinių ledo gabalų, sudėdavo juos į tą dėžę. Produktai dėžėje laikydavosi ilgai“. Per šabą žydai nedirbo. Penktadienio vakarais pas rabiną vykdavo turtingų žydų susirinkimai. Jie surinkdavo dideles sumas pinigų – kupiūromis po 50, 100 Lt. Tie pinigai, skirti sergantiems jų tautos žmonėms, „biednai“ gyvenančioms našlėms, gulėdavo stalo stalčiuje. „Tvarkydama kambarius, atrasdavau po stalu pamestų pinigų. Juos parodydavau rabinui, - supratau, kad jie taip tikrina mano sąžiningumą“, - sakė O.Macienė. Velykų rytą Ona rabinui į fotelį atnešdavo dvi pagalves. Šis garsiai melsdavosi visą dieną – skaitydavo maldas iš Talmudo – už visą šeimą, bendruomenę, Darbėnų žmones. Žydai, anot O.Macienės, kalbėjo lietuviškai, tik melsdavosi savo kalba. Moterys į šoulę galėdavo eiti tik per Velykas. „Žydelkaitės atnešdavo man siūti. Ani Ani, ar nori eiti į šoulę, klausdavo. Aš – siuvinius į šoną ir lekiam. Moteris leisdavo tik į šoulės balkoną. Vyrai apačioje sustodavo aplink altorių. Jų apsiaustuose iš abiejų rankovių tįsodavo raišteliai iš negimusio veršio odos. Melsdamiesi jie sukiodavo tuos raištelius tarp pirštų“, - prieškario žydų Velykas prisiminė moteris. Jų Velykos švenčiamos savaitę vėliau negu mūsiškės. Rudenį, per šv.Mykolą – žydų Mikoilas, jie rinkdavosi prie tvenkinio. Vyrai purtydavo švarko kampą, o moterys – suknelių apačias. „Mes, vaikai, spoksodavome iš krūmų. Būdavo labai juokinga. Klausdavome tėvų, ką ten jie daro. Šie atsakydavo: žydai nusipurto savo nuodėmes“, - prisiminė pašnekovė. Manė atėjus pasaulio pabaigą Jau antrąją karo dieną buvo sumedžioti Darbėnų žydų tautybės vyrai. Juos nuvarė Lazdininkų link ir sušaudė. Rabiną uždarė į tą pastatą, kur buvo ligoninė. Jo šeimos moteris laikė prie sienos. Išgirdusios, kaip rabiną nušovė, rovėsi plaukus, raudojo. „Vienas žydelkas ligi rugsėjo pralaikė špitolės rūsyje, tarp jų – ir rabino moteris. Kitas išdalijo ūkininkams, bet rudenį surinko, kad nugalabytų. Jos bandė slapstytis miškuose. Viena draugė žydelkaitė išbėgo į pelkynus, vilkėdama raudonu megztuku. „Baltaraiščiai“ pamatė, kad raudonuoja tarp krūmynų, bet patys jos negaudė. Pasakė ūkininkams: leisit išsibėgioti - pačius sušaudysim“, - pasakojo Ona. Žydų moterys bandė išdalinti lietuviams vaikus. Trimetį berniuką bandė priglausti ir Ona. „Motinai sakau – bėkit slėptis į mišką. Tačiau kitądien, žiūriu - ji pareina su seserimi. Sakė: nenoriu palikti vaiko. Jei žūsim, tai visi kartu“, - sakė Ona. Jos manymu, žydų religijoje buvo toks įsakymas – niekur nebėgti, kentėti, nes prisiartino pasaulio pabaiga. Tačiau Onai tebelieka neaišku, kodėl žydų moterys nė nebandė bėgti ir slėptis. Vaineikių pusėje Darbėnų „baltaraiščiai“ moteris žudė naktimis. Jie neturėjo kulkų, moteris smaugė, daužė šautuvų buožėmis. Ir užkasdavo gyvas. „Kiek jos kentėjo. Vėliau vienas prasigėręs „baltaraištis“, vardu Vladas, pasakojo: „Ojojoj, kiek dar kilnojosi žemė, kai žydelkas užkasėm“. Jis ateidavo į šokius, bet mes, mergos, bijojom su tuo žydšaudžiu šokti. Vėliau patys vokiečiai jį išsivežė, bijojo, kad neišpliurptų, ir sušaudė“, - kalbėjo darbėniškė. O.Macienė sakė pažinojusi moterį, vardu Barbora. Ji gyveno pusiaukelėje tarp Laukžemės ir Darbėnų. Savo sodyboje ji slėpė ir išgelbėjo10 žydų. Turėjo 3 ha žemės. Dieną žydai slapstėsi jos namuose, o naktimis dirbo ūkio darbus. Aplinkiniai žmonės žinojo, bet jų neišdavė. Dauguma tų žydų po karo apsigyveno Klaipėdoje. Kai kurie išvyko į Izraelį. Jie Barborą labai mylėjo ir į jos laidotuves buvo gausiai susirinkę.
|
|
