|
|
|
Artistinius gebėjimus „iškapstė“ Padvarių pensionate
Padvarių pensionato gyventojas Ričardas Dvornikovas vietinių yra vadinamas pensionato menine siela: jis - aktorius, meninių programų vedėjas, skaitovas. Užaugęs be tėvų meilės, lengvą proto negalią turintis 29-erių vaikinas mėgsta skaityti klasikos kūrinius ir gilinasi į tikėjimo dalykus. Rugsėjį R.Dvornikovas aplankė Marijos šventovę Prancūzijos Lurde.
Turi savo gyvenimo filosofiją Anot pensionato meno vadovės Daivos Pociuvienės, kai Ričardas skaito žemaitiškus humoristinius skaitinius, jis tarytum pakyla „ant bangos“: tampa itin išraiškingu, o primiršęs tekstą, nepasimeta ir prikuria pats. Ričardas sako, kad jo gebėjimus vaidinti ir improvizuoti „iškapstė“ būtent pensionato darbuotojos. „Ypatingas stimulas atsiskleisti mano gebėjimams buvo pati Daiva Pociuvienė: ji – labai gyvybinga ir humoristė. Jai negali atsisakyti. Aš nė negalvojau, kad išvis gebėsiu prieš publiką skaityti ir improvizuoti. Kaip įlipau į tą vežimą, taip ir nebeišlipu. Džiaugiuosi, kad manimi vis dar pasitiki“, - su dėkingumu kalbėjo Ričardas. Vaikinas tvirtino, jog savo gyvenimo jis neįsivaizduojąs ir be knygų. Neseniai perskaitęs Viktoro Hugo „Paryžiaus katedrą“, prieš tai – „Vargdienius“ ir Fiodoro Dostojevskio kūrinį „Nusikaltimas ir bausmė“. Bestseleriai jo nedomina. Per televiziją žiūrįs publicistines laidas, - nemėgstąs smurto scenų. Gerus filmus, anot jo, rodo per nekomercinę Lietuvos televiziją. Ant Ričardo spintelės kukliame pensionato kambaryje guli kunigo Juliaus Sasnausko knygos „Dar kartą apie žmogaus sūnų“, „Žmogus gyvas ne vien duona“. „Iš šių knygų semiuosi tikėjimo gelmės. Tačiau tikėjimui stiprinti reikia ne vien knygų, bet ir maldos bei žmonių bendrystės. Tikėjimas eina per dalijimąsi. Suvoki, kad viskas šiame gyvenime yra laikina. Neseniai rodė laidą apie Lietuvos „kailių karalienę“ Nijolę Veličkienę. Jai viskas prieinama: nuskristi į Ameriką jai - tas pats, kas mums nukakti į Palangą. O jai diagnozavo vėžį. Ir ką tu, žmogau, gali pakeisti su savo pinigais ir turtais. Žmogus turėtų mažiau kištis į gamtos ir Dievo reikalus. Mokslas be religijos yra raišas, eina šlubuodamas viena koja“, - savo gyvenimo filosofija pasidalijo R.Dvornikovas. Neteisia savo artimųjų Giliai mąstantis vaikinas neslėpė, jog pirmuosius savo gyvenimo „universitetus“ išėjo pas močiutę ir Salantų specialiojoje mokykloje. „Esu našlaitis. Salantuose gyvenau pas močiutę. Ji mane augino nuo 5 dienų. Visi Salantai žinojo, kad močiutė mane labai mylėjo. Tačiau ji turėjo bėdų per alkoholį. Šiandien jau mąstau kitaip: priimčiau ją tokią, kokia ji yra – su savo bėda ir skausmu. Ir aš pats esu „ne dovanėlė“: juk sakoma, yra žmogus - yra problema. Paauglystėje pradėjau konfliktuoti su močiute. Dvejus metus gyvenau pas amžinatilsį Kazimierą ir Birutę Mineikius, - prisiminė R.Dvornikovas. – Mokytis Salantų vidurinėje mokykloje man buvo per sunku, - išėjau į specialiąją mokyklą. Jos direktorius Stasys Galdikas išrūpino man II-ąją invalidumo grupę“. Vaikystėje ir paauglystėje jam labai trūko mamos. Bet dabar jos ieškoti būtų cirkas, mano Ričardas. „Stengiuosi jai atleisti: nežinau, kokios priežastys ją privertė mane palikti. Turiu motinos laiškus, - ji rašė močiutei. Kai paskaitau, man atrodo, kad juose – daug melo. Liko žaizdų, bet Dievas yra teisėjas“, - kalbėjo Ričardas, patikinęs, jog jis žinąs ne tik tėvą, bet dar turįs brolį bei seserį. Už tikėjimo dovaną jis sakė esąs dėkingas salantiškei „pročkelei“ Justinai Einikienei: ji pakrikštijo jį Šateikiuose, leido Pirmosios Komunijos. Jau šešerius metus pensionate gyvenantis R.Dvornikovas save vadina senbuviu. Išėjęs į žmones, jis sakė ant savęs jaučiąs savotišką dėmę: „Visuomenėje dar gyvas stereotipas: jei gyveni pensionate, esi nurašytas“. Savo ligą, atviravo Ričardas, kontroliuoja vaistais. Tačiau nuo depresijos ginasi ne vien jais, - stipriai padeda ir malda. Neseniai jis grįžo kupinas įspūdžių iš Prancūzijos Lurdo šventovės: „Dar negaliu patikėti, kad man Dievo Motina dovanojo pačią didžiausią dovaną“. Keliauti jį pakvietė Šv.Jono bendruomenės iš Vilniaus, kur jis viešėjo šią vasarą, nariai. Pinigų šiai kelionei Ričardas susitaupė pats. Išbandė vienuolio gyvenimą Pernai vasarą R.Dvornikovas praleido „Pilnų namų“ bendruomenėje Varėnos rajone. Per Velykas, pamatęs televizijos laidą apie šią bendruomenę, jis nusprendė ten vykti. Susisiekė su bendruomenės kunigu Valerijumi Rudzinsku ir išvyko pagyventi 10 dienų. Vėliau, suderinęs su pensionato direktore, išbuvo joje tris mėnesius. „Per tą laiką turėjau apsispręsti: ar grįžti į pensionatą, ar pradėti naują gyvenimą bendruomenėje. Kalbėjau su kunigu ir supratau, kad man nėra skirtas vienuolio gyvenimas, - pasakojo Ričardas. – Pirmasis barjeras yra mano liga, antrasis – laisvės ribojimas. Toje bendruomenėje yra regula ir disciplina. Apsisprendimą nulėmė ir nestabilumas. Pensionate manimi pasirūpina valstybė. O toje bendruomenėje nejaučiau tikrumo dėl savo ateities. Šiandien bendruomene rūpinasi jos įkūrėjas kunigas V.Rudzinskas. Pradėjau galvoti: ar išliktų bendruomenė, jeigu kunigui kas nors atsitiktų?“. Ričardas suprato, kad dabar jo vieta – pensionate. Tačiau jam norėtųsi, kad Padvarių pensionatas būtų tik tarpinė gyvenimo stotelė. „Bet jeigu bus lemta likti čia, su tuo susitaikysiu. Pensionate – nuostabus darbuotojų kolektyvas. O namų be dūmų niekur nebūna. Stengiuos nekreipti dėmesio į smulkmenas“, - tvirtino pašnekovas. Ričardas sakė gerai žinąs savo galimybes, didelių mokslų jis neišeitų: „Tikslieji mokslai man – per sunkūs. Rašysena – prasta. Visi stebisi: esu iškalbingas, mintis dėstau sklandžiai, bet parašyti taip negaliu“. Ričardas viliasi, jog jis bus ten, kur jį nukreips Dievas. Dabar gi esąs viskuo aprūpintas. „O kiek čia tam žmogui tereikia: turiu knygų, lovą, rūbų“, - samprotavo R.Dvornikovas.
|
|
