|
|
|
Kalniškiuose – draugiški žmonės, pieningos karvės ir riebūs katinai
Kalniškiai – labiausiai į rytus nutolęs mūsų rajono kaimas, įsikūręs atokiuose, miškų supamuose tyrlaukiuose, 9 km nuo Kartenos. Tačiau šio kaimo žmonės sakė, jog dėl savotiškos izoliacijos jie gyveną labai draugiškai, tarsi viena plati giminė. „Toks užkampis: žmonės vieni kitus myli ir bėdoj nepalieka. Supuolam kits kitam padėti: ar pašarvoti mirusį, ar šieną susivežti, ar kai kurio karvelė vedasi“, - tikino garbaus amžiaus kalniškietė Valerija Kontarienė. „Mūsų kaimas ir prasigėręs nėra, - tik vienas kitas mėlynanosis tesišlaisto“, - jai pritarė kaimynas Albinas Nausėdas. Neatsisakė karvių
Dabartiniai Kalniškiai – tai buvęs Kalniškių kolūkio, kuriam priklausė ir už 2 km esantys Lubiai, centras. Ir šiandien Kalniškiai tebėra gausūs gyventojų: čia gyvena apie 360 žmonių. Veikia Kalniškių pagrindinė mokykla, kultūros centro filialas, medicinos punktas, yra dvi parduotuvės. Kalniškiuose įsikūręs ir Lietuvoje jau išgarsėjęs Vilijos ir Vlado Baltuonių kalakutų ūkis. Kalniškių tyruose nuo sovietmečio dar veikia pramoninis durpynas. Dalis kalniškiečių įsidarbinę kalakutų ūkyje, kiti važinėja į artimiausias vietoves: Mikoliškių baldų gamybos fabriką, Kartenos žvakių gamybos bendrovę. Dar kiti – į darbus Kretingoje, Klaipėdoje, Plungėje. Vietiniai žmonės triūsia savo ūkiuose. Kalniškių, skitingai nuo kitų kaimų, žmonės džiaugėsi galimybe išlaikyti nors po dvi tris karves. „Pieno ir patys užtenkame, ir dar žmona sūrius turguj parduoda“, - su stereotipiniu žemdirbių tvirtinimu, kad laikyti kelias karves nebeapsimoka, nesutiko Kęstutis Astrauskas. „Mūsų kaime visi darbingi žmonės laiko karves. Turtų nesusikrausi, bet jei turi traktorių, gali laikyti ir 7-8 karves. Karvių pas mus – daug, pieno užtenka, užtat ir mūsų katinai, pažiūrėkit, kokie nusipenėję. Pūkis Pukauskis jau taip išriebėjęs, kad vos uodegą bepaneša, - šmaikštavo prie daugiabučio pakalbintas jo gyventojas Juozas Kontaras. – Su tais, kurie karvių neturi, dalijamės pienu. Mūsų ir katinai bendri, ir šuo Rikis – visų numylėtas“. Turi savo „giedorką“ ir duobkasį
„Netikėtai mus nutvėrėte - tik šiandien laisvesnę dieną ir teturime“, - stebėjosi daugiabučio laukujes duris taisiusi trijulė: Juozas Kontaras, Albinas Nausėdas ir Nobertas Jedenkus. Vyrai sakė, jog praėjusią vasarą gyventojai sumetė pinigus ir jie patys užklojo namo stogą. „Mūsų Albinukas yra visų galų meistras: ko tik imasi, darbas rankose ištirpsta. Bet kada jį gali prisišaukti“, - kaimyno A.Nausėdo geraširdiškumu džiaugėsi V.Kontarienė. N.Jedenkus visame kaime yra žinomas kaip duobkasys profesionalas. Nobertas sakė suskaičiavęs, jog jau iškasė 65 duobes. Pirmą duobę kasė būdamas vos 17-kos. „Jei kaime kas numiršta, tuoj eina pas Nobertėlį. Jis važiuoja iškasti duobę ir į Kartenos, Kretingos, Grūšlaukės kapines. Ir pinigų iš saviškių neima, - „griekas nuo pono dievo“, - tvirtino ponia Valerija. Pati Valerija garsėja kaip kaimo „giedorka“. Nėra tų laidotuvių, metinių ar trisdešimtinių, kur būtų apsieita be jos. Moteris sakė, jog ją, dar piemenę, į budynes vesdavosi motina – irgi kaimo „giedorka“ - Barbora Jonkienė. Gerą balsą paveldėjo iš jos. Meilę muzikai skiepijo ir tėvas – klarnetu grojęs Kazimieras Jonkus. Muzikuoti visą jų šeimyną mokęs giminaitis, muzikantas iš Kartenos Antanas Galdikas. Valerija sykiu su kaimyne Rita Eidėjiene puoselėja ir gėlyną prie savo daugiabučio, esančio kaimo centre. „Rudenį nuimu sėklas, o pavasarį visos kaimynės supuolame sodinti gėlių. Seniau vyrai nupjaudavo žolę, bet dabar Albinukas su savo žoliapjove apeina pievą“, - V.Kontarienė pasidžiaugė, jog teritoriją tvarko bendromis pastangomis. Įsimetė dvikojis šeškas
Prie kaimo parduotuvės besibūriuojantys vyrai atrodė lyg būtų susirinkę į gausią sueigą. Tačiau išvydę korespondentus, jie bematant išsivaikščiojo kas sau. Pagvildenti kaimo gyvenimo filosofiją pasiliko tik vyrų trijulė: pavardės nesakęs Alvydas, Kęstutis Astrauskas ir Ambraziejus Šiaulys. „Aplinkiniai mus vadina mirusiųjų žeme: kaime nebeliko veiklos. Sovietmečiu būdavo visokių švenčių, dabar – tik jaunimui. O mes savo jau atšokome, - tvirtino K.Astrauskas. – Kas dūmė į užsienius, tas išdūmė, o mes palikome - sava žemė ir yra sava. Bet jei ir parašysit, niekas nuo to nesikeis“. “Esame draugiškas kaimas – banditų nebėr. Tik kažkoks dvikojis šeškas įsimetė: išnešė iš kaimyno rūsio mišraines ir uogienes. Gal koks iš svetur atsibastė, - svarstė Alvydas. - Nesąmonė, kad kaimietis kaimiečiui nuneštų parduoti vogtą daiktą. Dar - į makaulę užvežtų. Ir viskas – į kaimą nebeišeitum, būtų kvit lelija“. „Samagono“, vyrai paaiškino, kaime nebeverdą: „Gretimais – buvęs aerodromas. Vis suka ir suka ratus visokie lėktuvai, sklandytuvai. Tie parazitai tuojau pamato dūmelį virš miško“. „Esam tokie, kokie esam: „chuliganauti“ neinam, o vogti valdiško nebėra ko. Kai buvo kolūkis, jergau, barškėdavo tratėdavo naktimis visi pašaliai“, - tęsė Alvydas, prisipažinęs, jog už chuliganizmus ir vagystes buvęs teistas net 4 kartus, bet vis išsisukdavęs nuo „kaliūzės“. Vyras sakė dabar esąs vienišas: turįs sodybą, bet trūkstą moteriškų rankų. „Pačiam kai reikia skalbti, prisikraunu krūvą drabužių. Lyg kokį skruzdėlyną“. Kęstutis nepiktai jį pašiepė, kad vyrui daug drabužių nereikią: pasipuošti - tik į „zagsą“, bažnyčią ir numirusį į grabą paguldyti. Baigia eksploatuoti durpyną
Sovietmečiu nemažai Kalniškių gyventojų dirbo durpyne, esančiame gretimame Balsiškių kaime. Per vasaros sezoną tada būdavo paruošiama po 50-60 tūkst. tonų durpių per metus. Dabar, pasak bendrovės „Durpeta“ Kalniškių durpyno vadovo Vytauto Dyburio, čia bedirba vos 4 darbininkai. Durpynas baigiamas eksploatuoti: šiemet iškasta ir paruošta 5 tūkst. 700 kub. m durpių. Durpynas užima 264 ha, tačiau iš jų bedirbama tik 60 ha plote. Dabar durpės yra ruošiamos blokais. Jos skirtos kraikui. Jos iškasamos gabalais ir paliekamos natūraliai išdžiūti. Po to iš karjerų jos išgabenamos vikšriniais traktoriais, ir ruošiamos eksportui. Durpių blokai išvežami į Čekiją. Durpyne parduodamos dar iš pernai paruoštos kurui ir kompostui skirtos durpės: 1 kub. m kurui skirtų durpių kainuoja 130 Lt, kompostui – 53 Lt. Prie Kalniškių durpyno 22 metus gyvenę Antanas ir Stanislava Vaitkai prieš tris dešimtmečius persikėlė į kaimo centrą. Šeima pernai atšventė auksinį jubiliejų. Išpuoselėtus jų namus nuo negandų saugo paties šeimininko rankomis sukurta koplytėlė. Greta - obelų sodas. Šeima užaugino dvi dukteris. „Vienas kito laikomės, - taip ir tęsiame dienas, kol Aukščiausiasis pasišauks. Savas, draugiškas yra mūsų kaimas, niekas neplėšia, „nerabavoja“. Gali ir tamsiu metu nebijoti išeiti pro duris“, - tvirtino 74-erių Stanislava ir 75-erių Antanas.
|
|
