Tėvą Leopoldą primins ir nauja kino juosta

Tūbausių parapijos kleboną, pranciškoną tėvą Leopoldą Sheifele, keturiolika metų išbuvusį misijose Lietuvoje, primins ir naujai sukurtas 45 min. trukmės filmas „Misionierius“. Filmo sumanytojai ir kūrėjai - režisierė Dalia Kanclerytė ir prodiuseris, Kretingos pranciškonų vienuolyno gvardijonas Sigitas Benediktas Jurčys.

Kretingos pranciškonų vienuolyno gvardijonas Sigitas Benediktas Jurčys ir režisierė Dalia Kanclerytė sukūrė filmą apie tėvą Leopoldą, prieš jam paliekant mūsų kraštą.

Filmas jau baigiamas montuoti kino studijoje „Balticum“. Pristatyti žiūrovams jį buvo ketinta liepos 13 dieną, kai tėvas Leopoldas švęs savo kunigystės 40-metį. Tačiau sukaktuvininkas šiuo metu vizituoja Bolivijoje esančius Bavarijos provincijos pranciškonus. Tėvas Leopoldas po misijų Lietuvoje, kurias jis baigė pernai, yra paskirtas Bolivijos Šv.Antano provincijos sekretoriumi.

Į Lietuvą filmo kūrėjai jį žada pasikviesti rugsėjį. Filmas pirmiausia ir bus pristatytas Tūbausiuose, po to – Kretingos vienuolyne ir Klaipėdos universitete.

Pasekė pasaką apie Tūbausius

Ligi atvykdamas į Lietuvą, L.Sheifelle buvo Romos Laterano bazilikos nuodėmklausiu.

„Jo gyvenimo būdas buvo romėniškas, patogus, tačiau, kaip pats sakė, – neįdomus. Tėvą Leopoldą susitikau tuo metu, kai jo brolis Benediktas atliko misijas Afrikoje. Jis nenorėjo būti mažesnis už brolį savo pasirinkime, - apie tai, kaip tėvas Leopoldas pasirinko Tūbausius, pasakojo S.B.Jurčys. – Buvau jam pasekęs gražią pasaką apie Lietuvą: kaip stereotipą pateikiau Tūbausius – vieną atkampiausių vietų Lietuvoje. Kunigas neišsigando nupasakoto susidūrimo, Romos ir Tūbausių kultūrų priešpriešos. Čia – tuščia, nyku: jį pasitiko griūvanti bažnyčia ir ištuštėjusi parapija“.

Kaime vyko sodybų tuštėjimo metas, o tėvas Leopoldas atstatė griūvančią bažnyčią ir ją pripildė gyvybe. Jis sukūrė parapiją, suvienijo bendruomenę, - statė gyvąją bažnyčią, kad į ją patrauktų jaunimą ir šeimas. Kūrė amatus, subūrė muzikuojančius vaikus ir jaunimą. Kaimo veidą atgręžė į liaudies dainas, etnografiją: per pamaldas tūbausiškiai giedodavo iš senųjų „kantičkų“.

„Tai buvo gigantiško masto asmenybė: jis atsiskleidė ir kaip mokslo žmogus – teologijos magistras, dėstė Šv.Antano religijos studijų institute, ir kaip labdaros tiekėjas. Per metus Kretingai jis parūpindavo ir pats atgabendavo iš Vokietijos po 1 toną vaistų. Per 14 metų iš viso parūpino 14 tonų“, - tėvo Leopoldo nuopelnus Kretingai vardijo gvardijonas.

Šis žmogus sekė šv.Pranciškumi, buvo išsiugdęs ypatingą gamtos kūrinijos suvokimą, santykį su gyvūnijos bei augmenijos pasauliu.

S.B.Jurčys tvirtino, jog jam norėjosi, kad ši neeilinė asmenybė ir jos darbai atspindėtų kino juostoje: ne tiek informacijos, kiek jo dvasios gelmės plotmėje. Šį sumanymą brolis Benediktas ir patikėjo režisierei D.Kanclerytei. Kino juostos operatorius – Laisvis Karvelis.

Filmo kūrėjai apsigyveno Tūbausiuose

„Tėvui Leopoldui paliekant šį kraštą, dvi savaites gyvenau parapijos namuose: kad geriau pažinčiau, koks yra kaimas, jo žmonės ir koks kunigo sukurtas santykis su jais“, - kūrybos proceso specifiką nusakė D.Kanclerytė.

Filmas „Misionierius“, anot kūrėjos, tai - gyvas liudijimas, kokia asmenybė buvo tėvas Leopoldas. Specialiai situacijų nekūrė: jos gimė savaime. Režisierė su operatoriumi keliavo kartu su tėvu Leopoldu, dienai prasidedant ir jai baigiantis.

Videojuostoje užfiksuota scena, kur motina ir jos vaikas varo besispyriojančią karvę į ganyklą. Vaikas už neklusnumą gyvulį žiauriai talžo. Kitoje scenoje parodyta ligonė moteris, laukianti kunigo, kad suteiktų jai sakramentą. Tarpduryje pasirodo jos girtas vyras. Tokioje terpėje, anot kūrėjos, gyveno kunigas.

„Reikėjo visiško nusižeminimo, kad pritaptum prie tokių žmonių, kad gebėtum eiti į juos su meile. Su tais žmonėmis praleista ne viena valanda, netgi - ne diena. Tėvas Leopoldas atvyko 6 metams, o išbuvo čia pusantro dešimtmečio“, - mintį papildė misionieriaus duonos ragavęs S.B. Jurčys. Sovietmečiu penkerius metus jis išbuvo katalikų misijose Tadžikijoje.

Tėvas Leopoldas nevadino savęs misionieriumi: aš esu piligrimas, sakė jis. Jo gyvenimo filosofijos esmė – neprisirišimas prie nieko. Tačiau ir būdamas už Lietuvos ribų, jis vis dar gyvena meile Tūbausių parapijai ir iš esmės ją dar finansiškai išlaiko. Filme prie parduotuvės susirinkę žmonės samprotauja: kas bus, kai nebeteksime savojo Ganytojo. Šia metafora filmo kūrėjai skatina pažvelgti giliau į save, permąstyti, kokios šeimos gyvuoja be Dievo.

Filmą skirs ordino 800-osioms metinėms

Brolis Benediktas – ne vien filmo „Misionierius“ prodiuseris. Jo rūpesčiu kartu su Lietuvos televizija sukurti jau trys filmai apie šv.Pranciškaus pasekėjus.

Kai statė Kryžių kalno vienuolyną, pašnekovas sakė, norėjosi sukurti šiandieninį pranciškonų brolijos paveikslą. Jis parašė ir filmo scenarijų, pats ieškojo rėmėjų. Taip gimė pirmasis filmas „Benamė istorija“.

„Jeigu yra filmas apie šv.Pranciškų, natūralu, kad mintis vedė pratęsti istoriją apie šv.Klaros seseris. Taip 1998 m. buvo sukurtas filmas „Šventos Klaros seserys“, - sakė S.B.Jurčys.

Kitąmet Pranciškonų ordinas švęs 800 metų jubiliejų. Brolis Benediktas jau pasirūpino kartu su Lietuvos televizija sukurti filmą apie XIII a. gyvenusį šventąjį Bonaventūrą - ordino ideologą, įtvirtinusį Pranciškonų brolijos pagrindus. Šv.Bonaventūras sukūrė ir asmenybės sampratą: anot jo, asmenį formuoja keturgubas santykis - su savimi, Dievu, aplinka ir artimu žmogumi.

„Po Pranciškaus mirties šv.Bonaventūras sudegino visas knygas apie jį, nes buvo prikurta visokių iškreiptų istorijų ir pramanymų. Norėjosi parodyti, kur - brolijos ištakos, kaip gyveno pirmieji Pranciškaus pasekėjai, kokia buvo jų aplinka. Italijoje buvojome uolose, bažnyčiose, bibliotekose, ten, kur gyveno ir dirbo šv.Bonaventūras. Medžiaga jau yra nufilmuota, filmą bereikia sumontuoti“, - pasidžiaugė brolis Benediktas.

Visus šiuos S.B.Jurčio sumanytus filmus nufilmavo profesionalus operatorius, JAV gyvenantis jo brolis Edis Jurčys.

• Rašyti komentarą (0)