|
|
|
Su bitėmis nesiskyrė visą gyvenimą
Aštuoniasdešimt penkerių Kazimieras Vengalis bitininkauja nuo paauglystės: vyras paskaičiavo, kad su bitėmis jis draugauja jau 73 metus. Keitėsi laikai – karas, pokaris, sovietmetis – keitėsi ir darbai bei gyvenamosios vietos, tačiau visur jis keliavo su savo bičių šeimynomis. Dabar vyras bitininkauja buvusiame Mišučių dvare, kitapus Minijos: iš miškingų apylinkių medų į avilius jam neša 46 bičių šeimos.
Medų kopia triskart K.Vengalis sakė, jog norą bitininkauti jis perėmė iš tėvo Juozapo bei vyresniojo brolio: nuo vaikystės jų namuose nestokojo medaus. Vyras prisiminė, jog pirmąjį bičių spiečių jis pats pasigavęs seno topolio drevėje. Turėjęs seno bitininko Jono Kriščiūno knygą, pagal ją pats pasidaręs ir pirmąjį avilį. Vėliau bičių ūkį jis išplėtė. Kai prasidėjo žmonių trėmimai, nujausdamas grėsmę, K.Vengalis su savo bitėmis pasislėpė: avilius išgabeno pas uošvienę. Jo tėvai tremties neišvengė. Iš Bumbulinės, kaimo, įsikūrusio Kulių, Budrių ir Kartenos trikampyje, Kazimieras persikėlė gyventi į Kretingos miestą. Senajame ūkanotame, medžiais dangų gožiančiame Mišučių dvare savo bites Kazimieras apgyvendino dar prieš 40 metų: „Čia, buvusiame dvaro kumetyne, gyveno mano draugas Valatka. Abu buvome užkietėję medžiotojai. Jis mane ir pakvietė atsivežti bites. Nežinau, iš kur būdavo tiek jėgų: po valdiško darbo Kretingoje – dirbau įvairiose vietose - spėdavau ir į medžioklę, ir dar dviračiu atminti pas bites, kone iki Budrių. Esu stalius, pats ligi šiol pasidirbinu ir avilius. Po Nepriklausomybės į šitą vietą atsikeldinau 3 ha savo tėvų žemės“, - pasakojo bitininkas. K.Vengalis prieš kelerius metus įregistravo savo ūkį. Medų jis kopinėja triskart: pavasarį – pienių, šis būna švelnaus skonio ir šviesaus gintaro spalvos, ir dukart – vasarą. Vasarinis medus - labai įvairus, iš visų augalijos gėrybių: aviečių, klevų, dobilų. Pernai per vieną kopinėjimą, bitininkas pasidžiaugė, medumi užpildę net šešis bidonus po 50 kilogramų. Sunkiausia – pardavinėti medų Šviežią medų su žmona Liucija jiedu veža parduoti į Kretingos turgų. Tačiau šis užsiėmimas Kazimierui yra pats sunkiausias: „Mane tai žeidžia. Aš noriu dirbti, o ne prekiauti. Nėra šiandien Lietuvoje medaus verslo strategijos: medaus niekas nesuperka, bitininkas turi pats jį realizuoti. Girdėjau, jog Skuode pas bitininkus atvažiuoja medaus supirkėjai, bet jie temoka grašius“. Sveiko humoro nestokojantis Kazimieras prisiminė kone anekdotinį atvejį: stovėjęs jis pirmąsyk turguje su savo medumi. Praeiviai į jį nekreipę dėmesio: ieškoję savų, nuo seno turgavietėje įsitvirtinusių, medaus pardavėjų. Tuomet jis pasitelkęs savo gebėjimą staiga sueiliuoti mintis ir jas sudainuoti. Apdovanotas skambiu balsu, turguje jis ir užtraukė: Kai sužydės laukuos kleveliai, Bitelės medų nešt pradės. Bičiulis stovi susimąstęs: Kur šiemet medų reiks padėt. Vėl tempsiu medų į turgelį, Žiūrėsiu praeiviams į akis: Nupirk bent vieną stiklainėlį – Į namus grįžti bus lengviau. Ir pasisekė. Žmonės turguje apspito dainuojantį Kazimierą ir išpirko jo medų. Dabar Kazimiero žmona Liucija turguje turi ir savo nuolatinius klientus. Išmano bičių gyvenimą K.Vengalis galėtų valandomis pasakoti apie bites: „Išeinu prie avilių, ar yra reikalas, ar ne - tupiu ir tupiu, žiūriu ir žiūriu į biteles. Koks jų gyvenimas griežtas ir tvarkingas. Žmogus galėtų mokytis iš bičių“. Kazimieras papasakojo ir apie bičių dauginimąsi, sakė, jog prieš spietimą jos esančios labai dirglios. Jeigu bičių spiečius išlėkė su sena motina, avily liko jauna motinėlė ir ji turi apsivaisinti. Labai gražią dieną jauniklė išlekia „pazylioti“. Tranai ją jaučia net už 5 kilometrų ir varžosi dėl jos. Jauna motinėlė kartais gali priimti ir 3-4 „mylimuosius“. Į avilį ji grįžta jau apsivaisinusi. Po trijų, keturių dienų ji deda kiaušinėlius. Taip atsiranda nauja šeima, naujas gyvenimas. Bičių gyvenimo režimas, anot bitininko, yra labai griežtas. Tarkim, išskrido bitelė medaus rinkti. Užėjo perkūnija, į avilį ji nespėjo sugrįžti vakare. O rytą jos jau nebeįsileidžia, nes pasikeitė jos kvapas. Krinta tuomet išvargusi bitelė prie avilio, ir paukščiai ją sulesa. Pasilpusias, prie avilių besivoliojančias biteles surenka ir prašnopuojantis ežys. Kazimieras prie bičių eina vien šviesiu, lygaus pluošto chalatu: jeigu į pūkinį audinį įsivelia bitė, ji labai pyksta. Prie avilio einama su dūmu: į specialų prikaistuvį jis deda supuvusių medžių drevių sausuolių, korių likučių. Bitės pažįsta šį dūmo kvapą ir elgiasi ramiau. Senasis bitininkas iš vaikystės atsiminė istoriją, kaip tėvas jį liepęs eiti pas bites. Bitės jį puolusios pulku, mat, prie avilio pagadinęs orą. Atšokęs nuo avilio, jis atatupstas įgriuvo į erškėčių krūmą. Išlindo visas kruvinas, nė bičių gėlimo nebejautęs. Žvalus, sąmojingas ir labai jaunatviško būdo K.Vengalis atviravo, jog tik jo kūnas neseniai pajuto senatvę: „Atrodo, dar esu jaunas. Bet kai reikia įlipti į medį – ir po visos jaunystės. Ir kaip yra sunku susitaikyti, kad ir akys nebemato, ir kojos silpsta, ir širdis per dažnai pastuksena. Taip neseniai dar bridau per miškus, medžiojau stirnas, šernus. Tvirtomis staliaus rankomis medį skaptavau. „Zlastis ima“, kad pradeda skaudėti tai vienur, tai – kitur. Keista: amžius atima meškeres, šautuvą. Kad tik neatimtų bičių“, – apie prasmingai nugyventą didžiąją dalį gyvenimo samprotavo į devintą dešimtį įkopęs bitininkas. K.Vengalis ligi šiol tebėra aktyvus Kultūros centro tremtinių choro dalyvis.
|
|
