|
|
|
Mintys žvelgiant į brolio Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos paveikslą-herbarą
Jurgis Ambraziejus Pabrėža – iškilus sielos ir kūno gydytojas, gamtamokslininkas, vadintas keistuoliu, pasiėmęs lazdą ir būrį vaikų braidydavęs po pievas, landžiodavęs po miškus, rankiodamas ir apžiūrinėdamas kiekvieną augalą nuo didžiausio medžio iki mažiausio kimino, juos vardais pavadindavęs. Tik jo dėka galime džiaugtis tokiais gražiais pavadinimais, kaip rasakila ar bitkrėslė. Augalais J. Pabrėža, kaip pats viename laiške rašė, domėjosi nuo pat mažų dienų: „Dar vaikas būdamas pamėgau augalus, juos sodinau, ravėjau ir su jais žaidžiau. Norėdamas pažinti jų savybes, darydavau tinktūras.“ Laiške tėvams jis su ypatingu rūpesčiu rašė ir apie savo augalus: „Mano mieli augalėliai! Kas jus prižiūrės, kas palaistys? Miela man buvo jumis rūpintis, bet mokslas nuo jūs mane atplėšė. Dabar, kai nebeliko man vilties jus pamatyti, pavedu jus savo seseriai Onai, tegul drauge su Katriute jus žiūri, laisto, kasa... kai jų bus daugiau, tegul ir kaimynėms jų duoda, ypačiai toms, iš kurių aš juokiaus ar tyčiojaus... Savo medžius, liepas, beržus, ąžuolėlį, skiepus atiduodu broliams, kad juos prižiūrėtų...“ Simboliška, kad laiško citatoje išsakyta jo valia, jog pasidauginę augalai būtų dalijami kaimynams, vykdoma net iki mūsų dienų: vienuolyno kiemelyje išplitę augalai buvo dalijami kretingiškiams, kurie karta iš kartos rūpestingai prižiūri Pabrėžos augalus – baltąjį šalaviją, levandą, juozažolę – augina griežtai atskirai nuo kitų tos pačios rūšies augalų ir dalina draugams. Viename laiškų J. Pabrėža pasisakė, kodėl rimtai ėmėsi gydymo ir žoliavimo: „Tapęs pasauliniu kunigu ir eidamas savo luomo pareigas, dažnai turėdavau lankyti įvairius ligonius, neturinčius jokios medicininės pagalbos, o jų kančios labai mane jaudindavo, tad norėjau nors šiek tiek padėti jiems gydytis. Tačiau, kadangi neturėjau jokio šios specialybės vadovo, kuris man būtų atskyręs vaistinius augalus nuo nevaistinių, buvau priverstas iš eilės rinkti ir determinuoti visus augalus, kuriuos tik pastebėjau pievoje, ir tai vis tik tam, kad pažinčiau ir atrinkčiau vaistinguosius. Teisybė, kai kurių augalų savybės mane dargi nudžiugino, bet kiek tai iš manęs pareikalavo triūso, gal tik tas supras, kas pats šioje srityje plūkėsi be jokio vadovo.“
Jurgis Ambraziejus Pabrėža vienuolyno kiemelyje buvo įsirengęs įvairių gėlių ir naudingų augalų sodelį. Čia pat pasirinkęs augalėlių, iš jų sulipdė Dievo Apvaizdos paveikslą, jame įrašęs: „Deiws mata, cziesos bieg, smertis gien, wiesznaste lauk“ (Dievas mato, laikas bėga, mirtis atsiveja, amžinybė laukia), kuris iki pat mirties kabėjo jo celėje ir priminė apie gyvenimo trapumą ir nuolatinį buvimą Dievo akivaizdoje. Laikas išblukino tikrąjį paveikslo grožį, žiedų ir lapų spalvos pakito, tačiau jų prasmė ir vertė išliko, įgavusi naują – amžinos vertybės – prasmę. Tad apie ką pasakoja išsaugotas brolio pranciškono, kunigo Ambraziejaus Augalų laiškas mums, XXI a. gyventojams? ŠLIAUŽIANČIOJI TRAMAŽOLĖ. Anksti pavasarį, kai aukščiau pakilusi saulutė nutirpina sniegą nuo namo pamatų, kitų pastatų pakraščišų, pamatome prie žemės prigludusius, bet jau aiškiu karpiniu papuoštus, ant plono kaip siūlas ilgo liemenėlio prilipusius lapelius. Nepastebėsi, kaip šis augalėlis per slenkstį kaimiškan namelin perlips švelniai alyviniais žiedeliais pasipuošęs. Tai šliaužiančioji tramažolė, kuri pasiruošusi ir per kaminą trobon įslinkti, kad tik galėtų apie savo naudą žmogui priminti ir nebūtų išmesta visus pašalius ravint. O ji papasakotų, kad sutrikus virškinimui ar kosuliui plaučius kabinant, jos arbata pati tinkamiausia, kad ūgtelėjusio jaunimėlio veidus spuogais nusėjus, kitoms odos negandoms ištikus, pavilgai, maudynės bus pačios tinkamiausios. O jeigu nuo netinkamo valgio ar gėrimo kepenų ar šlapimo svarbių instrumentų negalavimai užpuolė, teks ir ilgėliau su medetka, dirvuole, rykštene, kiaulpiene, asiūkliu sumaišius, išgerti. TRISPALVĖ NAŠLAITĖ. Kosulį, snargliavimą, nežinia nuo ko odos išbėrimą, visokias bakterijas gebanti išnaikinti žolė. Kodėl ji tokia graži, ta gėlelė? Ogi todėl: kai Dievas sutvėrė pasaulį, žemėje augo labai daug augalų, kurie visi buvo bespalviai. Tada jis sugalvojo, kad reikia viską nudažyti, ir pakvietė visus augalus arčiau jo ir stebuklingų dažų prieiti. Visi puolė bėgti artyn, bet Dievas pamatė, kaip draugiškai susikibę už rankų greitai skuodžia mažutėliai augalėliai ir jų tiek daug. Klausia, kas jūs tokie. Sako – mes našlaitėlės, neturim nieko, kas mus pamyluotų. Dievas iš geros širdies jas visas ištapė gražiausiais, spalvingiausiais veideliais ir liepė vaikų sveikatai tarnauti. PELKINĖ VINGIORYKŠTĖ. Tai aspirino motina. Ir jeigu šiandien pasaulio žmonės per metus suryja apie 100 mlrd. aspirino tablečių, tai pelkinė vingiorykštė auga visur, kur rasime paupių, pakanalių, drėgnesnių vietų ir tik laukia žoliautojų, kad bent keletą augalėlių nusiskynę savo sveikatai pagelbėtų. Ji ne tik karštį malšins, plaučius valys, bet ir kraują vyresniesiems suskystins, ir infarktus, insultus, cholesterolį šalin padės nuvyti. Kieno skrandis per daug rūgšties prasigyveno, kam nesiseka sau tinkamos mitybos pasirinkti ir cukraus padaugina, visiems tiks šio augalėlio arbatos dažniau atsigerti. PAPRASTOJI JONAŽOLĖ. Žolių žolė, beveik karalienė, jeigu nerungtyniautų su vaistine dirvuole. Liaudyje vadinama šv. Jono, Marijos žoliuke, Jėzaus stebuklu ir daugeliu gražių vardų pakrikštyta, nuo 99 ligų gydytis paskirtoji. Ji padės suvadelioti savo nesutramdomus nervus, įveikti neurozes ir rankų grąžymus, išlyginti per anksti kakton įsirėžusias raukšles ir užgydys žaizdeles, išgelbės sudirgusį nuo nervų skrandį, pagelbės kepenims. Kai kojų nebepavelki po dienos žygiavimų ar jauti, kad rytas nemielas dėl žemo kraujospūdžio, kad tirpsta rankos ar kojos dėl kraujotakos sutrikimų, ji ateis į pagalbą kraujui pravarinėti. Tik atsargiai ją reikėtų gurkšnoti, kai karštai svilina saulė. TAMSIOJI PLAUTĖ. O jau gražumėlis jos karūnos – rožinės, alyvinės, mėlynos ir netgi raudonos spalvos nulietas. Ir ne miegalė ši žolelė – vos ne pati pirmoji pabudusiuose alksnynuose, ievynuose, piliakalnių šlaituose visu grožiu pražysta. Kad tik nepavėluotų pagelbėti neklaužadoms vaikams per anksti pusnuogiams išbėgusiems pavasariu džiaugtis, po balas taškytis. Kai jų kosulys ir čiauduliai net gale lauko girdėti, mamytės ar močiutės turi kuo skubiau plautės ieškoti – ne tik kosėti mėgėjams padės, bet ir nuo visų peršalimo ligų pagelbės, netgi plaučių uždegimą nugaišins. Kai išgirsime besiskundžiantį, kad jam gyvenimas per rūgštus pasidarė, nes rūgšties skrandyje per daug prisiveisė ar poniška liga susirgo, nusiųsk plautės pasirinkti. MORKA. Jos lapelis į herbarą patekęs ne šiaip sau, o kad ir šios daržovės, ir laukinio augalo lapai, šaknys vienodai naudingos ir žmogui, ir kitam gyviui. Mamos vaikams, išdygus nors keliems dantukams, į rankas jauną morkytę įspraudžia, kad stipresnis augtų, geras virškinimo malūnėlis būtų, o nusilpusiems po žiemos morkų sulčių, džiovintų lapų arbatos duoda, kad kepenys geriau veiktų. ŽĄSINĖ SIDABRAŽOLĖ. Jeigu kaime gyvenai ir burbuliuojančius kalakutus savo kieme gainiojai, kad dar ir dideliais sparnais pamojuotų, tai išgirsdavome motiną ar močiutę liepiant: bėk prie kluono kalakutžolės parinkti, negu be reikalo laiką gaišti. Nepažindami šios gražuolės sidabro spalva nudažytais lapeliais, ryškiai geltonu mažu žiedeliu paženklintos, šalia takų, ūkinių pastatų ar skurdesnėse pievose augančios, ją mindome, šalin vejame, su kitomis žolelėmis nušienaujame. Nors nuolat mindoma, ravima ji nepyko ant neišmanančio žmogaus. Juk ne tik kalakučiukus sočiai, maistingai pastiprindavo, bet ir kaip didelis vaistas tarnavo išmanantiesiems. Jai sunku suprasti, kodėl ji tokia nesvarbi žmogui, – gyvuliai pilna burna žiaumoja, o ji galinti daug vitamino C dovanoti, kalio, geležies ir daugiau gėrybių pasiūlyti. Tinkamai paruošus, ji pagelbės sutrikus skrandžio, žarnyno veiklai, susirgus reumatu, podagra, kepenų ligomis, vyrams išsigandus dėl jų nutylimų negalavimų, ji eis šalia išgirtųjų žolelių. Kai dantis suskausdavo, klibėte klibėdavo, o burna – viena opa nuo nežinia ko ir dar kraujuoja, ar pilvą raižo, ar šlapintis per dažnai bėgioti – viskam pritiks ši žolė… Jeigu jos atsiprašysi už neapgalvotą išpešiojimą ir pakankamai žiemai pasiruoši, tai nei cukraus kraujyje nepadaugės, nei perteklinių kilogramų ant pilvo beužsidėsi…Tik gerk skanią arbatą į sveikatą. Miškinę sidabražolę visi ant rankų nešioja, o ji savybėmis tokia panaši į ją, tik išvaizda skiriasi... PAPRASTASIS POKLIUS. Šis augalas kaip koks pastumdėlis – tai prie kluono, taip prie tvarto, tai galulauky ar pakelėj, netgi bergždynuose, apleistuose kapuose. Jis nelabai ir mylimas, mažai terenkamas, nes šiais laikais tokios negandos, kaip skorbutas, skarlatina labai išgąsdina ir visi prie daktaro bėga. O Pabrėžos laikais ne kažin kur su savo skundu nubėgsi, kaip tik prie mylimo žolinčiaus Ambraziejaus… PAPRASTOJI KRAUJAŽOLĖ. Gražumas šio augalo žiedo – kaip nuotakos nuometas baltas, ir kotas lieknas, ir lapai smulkutėliai dailiai prie kojelių prigludę… Jau pats žolės vardas sako, kad kažkas labai svarbaus mūsų kraujo naudai, tik reikia žinoti, kad sveikatos nepasigadintume. Jeigu mūsų arterinis kraujas tirštokas, o spaudimas žemokas, geriau su daktaru ar išmanančiu žolininku pasitarti, su kokia žolele sveikatą sudėlioti, kad visai nuo silpnumo neišvirstume. Kraujui stiprinti ji tiks, bet tektų su geltonžiedžiu barkūnu, raudonu dobilu, jonažole draugėn sudėti. O jeigu netyčia įsipjovei, ant nenaudėlių sudaužyto stiklo užmynei, griebkis kraujažolės lapelių, patrink tarp delnų, kad sultys pasirodytų ir dėk ant žaizdelės – ir mikrobus užmuš, ir kraujui neleis ištekėti… Be to ji ypač draugiška moterims, ir jeigu po ranka šios brangenybės turėsi, padės bet kuriam moteriškajam negalavimui ištikus. PAPRASTASIS KIETIS. Žvelgdama kad ir patį mažiausią šio augalo lapelį šiame herbare, prisimenu babulytės Pranciškos Kalėdienės, mano mamytės mamos pasakojimą, kaip man paprastasis kietis išgelbėjo gyvybę (vienos straipsnio autorių J. Danielienės – red.past.). Gimiau Joninių naktį kaimynystėje gaisrui įsiplieskus. Mamytė po gimdymo vos išgyveno, o mano kojas ir rankas lyg į kamuolį suvyniojo – dieną naktį klykiau. Pribuvėja, šviesaus atminimo Mikalauskienė, sužinojusi apie bėdą, atėjo lankyti ir patarė paruošti paprastojo kiečio nuoviro medinę statinę ir praaušus joje naujagimę mirkinti. Babulytė kantriai savo dukterį ir anūkę slaugiusi meldė, kad dar nepasišauktų, kad išgelbėtų... Išgelbėjo Dievas su savo kūriniu kiečiu ir slaugytojos meile. Mūsų laikais medicina gydo kūną, o sielos sopulius išklauso dvasininkai. Jurgis Pabrėža suvokė, kad žmogus yra vientisas – jei kenčia siela, serga ir kūnas. Dėl to jis užsibrėžė pirmiausia rūpintis, kad gytų žmogaus siela, ir kaip pasekmę gydyti kūną. --- Straipsnio autorės tyrinėjo J. A. Pabrėžos herbaro nuotrauką ir iš per šimtmetį džiūvusių, neatpažįstamai pakeitusių spalvą augalų likučių pabandė sudėlioti pirminį jo vaizdą, ieškojo augalų atitikmenų. Tikėtina, kad nepataikė, kad klaidingai įvardijo vieną ar kitą augalą, todėl labai džiaugtųsi, jeigu atsirastų gamtininkų, kurie padėtų pabaigti pradėtą darbą, teisingai įvardytų augalus ir perskaitytų J. A. Pabrėžos mums paliktą laišką.
Janina DANIELIENĖ, Jolanta KLIETKUTĖ
|
|
