|
|
|
Mikoliškių kaime - du arkliai, trys karvės ir keliasdešimt automobilių
Mikoliškiai - senas kaimas Žalgirio seniūnijoje, įsikūręs prie Juodupės upelio, tarsi sala Margių miško viduryje. Kaimas nuo Kretingos į pietryčius nutolęs 18 km ir ribojasi su Klaipėdos rajono Lapių gyvenviete. Šiuo metu Mikoliškių kaime gyvena apie 100 žmonių. Mikoliškiuose įkurta Kretingos miškų urėdijai priklausanti girininkija, veikia medienos apdirbimo įmonė „Baltfora“. Darbingos kaimo moterys dirba šioje įmonėje prie staklių, o vyrai važinėja į Kretingą ir Klaipėdos statybines bendroves. Žemdirbiškos tradicijos jau pasitraukė ir iš šios atokios vietovės: čia belikę vos du arkliai ir trys karvės. Traktoriaus neturi nė vienas gyventojas, užtat automobiliai stovi prie kiekvienos trobos.
Mikoliškių istoriją atspindi kapinės
Iš senų laikų yra žinoma buvus Mikoliškių dvarą. 1911 m. generolas Liucijus Bronušas čia pastatė medinę Šv. Juozapo bažnyčią. 1926 m. įkurta parapija. Miško glūdumoje stovėjo dvaro rūmai, kurie sovietmečiu buvo nuniokoti. Rūmų koplyčioje buvo palaidoti balzamuoti Mikoliškių šeimininkai – Liucijus ir jo žmona Emilija. Jų palaikai buvo perlaidoti Mikoliškių kapinėse. Po Nepriklausomybės atkūrimo kaimo žmonių rūpesčiu kapinėse, ant jų bei pirmojo bažnyčios kunigo kapo buvo pastatyti paminklai. Mikoliškių kapinėse tebelaidojama ligi šiol. Čia vežami laidoti žmonės ir iš kitų Žalgirio seniūnijos vietovių, ypač tie, kurių niekas nepasigenda. Kapines jau antrą dešimtmetį prižiūri šio kaimo gyventoja Emilija Tarvydienė. Ji veda ir mirusiųjų registravimo knygą, kurioje – per 100 vien jos įrašytų pavardžių. Kartu su klebonu Jonu Paulausku senuose kapinių medžiuose jie pasirūpino įrengti dvi naujas koplyčias. Moteris apeina ir niekieno neprižiūrimus kapus: naujesnius nuravi ir apsodina gėlėmis, senus – užbetonuoja. Kaip sakė pati E.Tarvydienė, ji „uždarė“ dvylika tokių kapų: „Nebeturiu jėgų juos prižiūrėti. Kai manęs nebebus, tegul tuos kapus sulygina su žeme“. Kitus kapus moteris tvarko už nedidelį artimųjų užmokestį. E.Tarvydienė galėtų valandų valandas pasakoti kiekvieno iš kapinėse atgulusiųjų gyvenimo istorijas. Neseniai seniūnijos rūpesčiu palaidota tragiškai gyvenimą baigusi moteris iš Valėnų. Emilija prižiūri ir jauno vyro iš Ukrainos, pavarde Kulakovas, prieš keletą metų nušauto Budriuose, kapą. Neįgali jo motina ligi šiol E.Tarvydienei iš Kirovo rašo dėkingumo kupinus laiškus. Kaimas renkasi prie trinkos
Mikoliškiuose, anot kaimo senbuvės E.Tarvydienės, nėra įkurtos bendruomenės, bet kaimas -labai draugiškas: „Jeigu kokia bėda, žmonės meta visus darbus, ir lekia kitas kitam padėti. Be kaimynų pagalbos neišsiverstum, ypač mirus artimam žmogui. Šarvoti leidžia bažnyčioje“. Adelė Pilybienė prieš mėnesį palaidojo netikėtai mirusį vienturtį 36-erių sūnų. „Neturiu žodžių: visi Mikoliškių žmonės – iš didžiosios raidės. Besu viena, našlauju jau 12 metų. Jei ne kaimo žmonės, nežinočiau, kur dingti“, - moteris nerado žodžių, kaip išsakyti savo dėkingumą viso kaimo žmonėms. „Ir pieneliu dalijamės: vieni jį perka, kitiems veltui duodame“, - tikino Emilija, pati dar laikanti karvę. Be jos dar dvi karves kaime turi Jovita Putrienė ir Vanda Mažonienė. Nors kaime - daugiausia pensininkų, tačiau gyvena ir kelios jaunos daugiavaikės šeimos. Silva ir Arvydas Daruliai augina šešis, Asta ir Rolandas Kundrotai bei Alma ir Vaidotas Skrodeniai – po keturis mokyklinio amžiaus vaikus. „Ypač darbštūs Skrodenių vaikai: žiūri, ką kam padėti. Jeigu paprašai, ir malkas suveža, ir sukapoja.Ypatingas darbininkas - septintokas Kazimieras: vasarą ir uogas, grybus renka, juos parduoda. Mažai tokių gerų vaikų bėra“, - samprotavo Emilija ir Adelė. Moterys apgailestavo, kad patys geriausi kaimo vyrai jau atgulę po žeme: „Žinot, kokia dabar Lietuvėlė ir koks piktasis ją valdo“. Jų kaimo žmonės neturi nei parduotuvės, nei susitikimo vietos. „Mūsų bendruomenė susitinka už kelelio, ten, kur aš dirbu. Kai susieinam tvarkyti kapų, tai ir prisibendraujame, - juokaudama kalbėjo Emilija. – Šiltais vakarais dar susėdam ant suolų prie trinkos greta daugiabučio“. Pensininkės įkūrė knygų klubą Mėgstamiausias garbingo amžiaus Mikoliškių moterų užsiėmimas yra skaitymas. Budrių bibliotekininkė Jolanta Zubernienė į A.Pilybienės namus atveža knygų, kuriomis moterys dalijasi tarpusavyje. Vyriausia knygų klubo narė yra Karolina Viržintienė, skaičiuojanti jau 88-tus metus. “Laukiu nesulaukiu, kada vėl atveš knygų. Mėgstu istorines knygas, meilės romanus, nes jie lengvai skaitomi, - kalbėjo buvusi tremtinė K.Viržintienė. – Be akinių nebematau, o kai skaitau, užsidedu dar vienus akinius: svarbu, kad raidės nepabėga“. Aktorės Galinos Dauguvietytės autobiografinėmis knygomis, Adelė sakė, mėgaujasi taip, lyg kokį ypatingą desertą valgytų. Knygas mėgsta ir kaimo „pročka“, 80-metė Aldona Balsevičienė. Knygas skaito ir daugiau kaimo moterų, tačiau visos – vyresnio amžiaus. Neskaito nei jų kaimo vyrai, nei vaikai. „Kai bibliotekininkė atveždavo knygų, pirkdavau vaikams saldainių, kad priviliočiau juos. Iš pradžių ateidavo, dabar nustojo. Nesuprantu, kaip galima neskaityti. Mokyklose vaikus nuo mažumės turėtų pratinti skaityti knygas“, - samprotavo A.Pilybienė. Daugiabučio kieme pakuotę nuo naujai pirkto motorolerio plėšiantis Rimantas Skuodas tarsi demonstravo, kad vyrus labiau ne knygos, o technika traukia. „Turėjau žigulį ir golfą. Bet nebenoriu mašinos, ją per brangu išlaikyti“, - sakė vyras, tvirtinęs, jog motoroleriu jis ir į darbą Gargžduose važinėsiąs. Atokiau nuo kaimo akį patraukia itin įspūdingai tvarkoma Mikoliškių girininkijos bei girininko Romo ir jo žmonos Angelės Mažonų sodyba, užimanti apie 4 ha ploto. Savo rankomis girininkas sukūrė medžio kompozicijas, pavėsines, tiltą per tvenkinį, o jo žmona apsodino puikiai tarpusavy derančiais augalais. Girininkijoje yra užveista sėklinių eglių, aronijų bei šaltalankių plantacija. Iš čia užaugintų sėklų medelynai sodina medelius bei krūmus.
|
|
