|
|
|
Poezija nugula ir sąsiuvinio paraštėse
Darbėnų gimnazijos abiturientė Evelina Donielaitė šiandien daug pastangų įdeda į mokslą, nes nori studijuoti mediciną, tačiau vidinis balsas kalba poezijos eilutėmis. Jos kūryba buvo pastebėta ir 55-ajame Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurse, kurio komisija darbą atrinko į respublikinį etapą. Brandi asmenybė Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurse Evelina dalyvavo jau antrą kartą. Šįkart poezijos rinkinys, kuriame – 25 jaunosios kūrėjos darbai, pavadintas „Piešiu jaunystę...“. Komisijos sprendimu, jos darbas atrinktas į respublikinį etapą. Konkurse mokiniai varžosi keliose kategorijose – literatūros teorijos, prozos, vertimų ir poezijos. „Evelina yra turtinga vidumi asmenybė, su kuria bendraujame nuo 5-os klasės. Nuo mažumės ji išsiskyrė įvairiapusišku matymu tiek kultūrine, tiek literatūrine prasme, kadangi domisi įvairiais dalykais. Prisimenu, kai ji vykdavo į knygų muges Vilniuje, tamsiame autobuse pasišviesdavo telefonu ir skaitydavo knygą. Ją bet koks tekstas, literatūra labai įtraukdavo“, – apie savo mokinę kalbėjo lietuvių kalbos mokytoja Laura Butkutė. Mokytoją taip pat žavi Evelinos gebėjimas diskutuoti apie literatūrą: „Kai praėjusiais metais nagrinėjome Viljamo Šekspyro „Hamletą“, jį išnagrinėjome iki pat smulkmenų, o Evelina vis keldavo probleminius klausimus, kodėl taip, o ne kitaip galėjo pasielgti personažai. Ji – brandi asmenybė.“ Poezijos rinkinį padėjusi išleisti L. Butkutė į gimnazistės kūrybą nesikišo: „Pagelbėjau tik dėl korektūros, padėjau sutvarkyti tekstus, kad jie būtų stilistiškai tvarkingi.“ Kaip pavadinti rinkinį, Evelinai kilo daug minčių, tačiau jį perskaičiusi mokytoja pasiūlė pavadinti „Piešiu jaunystę“. „Ji rašė apie jauno žmogaus patirtį, išgyvenimus. Tačiau rinkinyje mačiau kūrybą tarsi per piešimą – jautėsi piešimo braižas“, – sakė L. Butkutė, įvardinusi, kad E. Donielaitė Kretingos meno mokykloje mokėsi dailės.
Palieka laisvės skaitytojo interpretacijoms Merginos poezijoje atsiskleidė meilės, jaunystės, jauno žmogaus laisvės siekimas, išsilaisvinimas iš tam tikrų gniaužtų temos. Kai kuriose vietose jaučiamas ir vienatvės jausmas, atsiskleidžia uždaro žmogaus elementai. „Manyčiau, kad visa kūryba atsiskleidė kaip per dailininko paveikslą“, – apibendrino lietuvių kalbos mokytoja. Darbėniškės kūryboje yra skirtingų eilėraščių – ir turinčių aiškų ritmą, ir netelpančių į jokius rėmus. „Pastebėjau retorinius nutylėjimus, staigias išvadas su tam tikrais nepasakytais sakiniais. Vienoje vietų jos paklausiau, ar įterpiame žodį, ji pasirinko palikti iki galo nepasakytą mintį – kad skaitytojas pats išjaustų“, – paaiškino L. Butkutė. Visi dvyliktokės eilėraščiai yra be pavadinimų. „Mano eilėraščiai man primena tam tikrus eskizus, jie kaip parašymai, pabraižymai, kuriems sudėtinga sugalvoti pavadinimus, įdėti juos į kažkokius rėmus. Kaip perskaitai pavadinimą, žinai, apie ką maždaug bus kūrinys. Aš noriu, kad skaitytojas pats susidarytų nuomonę, apie ką juose kalbama“, – atskleidė rinkinio autorė E. Donielaitė. Rinkinyje galima rasti įvairaus stiliaus poezijos – ir neapibrėžtos, ir tvarkingų ketureilių. Abiturientė vis dar ieško stiliaus, tačiau labiausiai jai patinka, kai jos kūryba gražiai rimuojasi. „Man patinka, kai eilėraštis gražiai rimuojasi, tačiau taip nutinka ne visada. Kartais tam tikrai emocijai norisi, kad rimuotųsi, tačiau kartais tai visai netinka ir neatskleidžia jos“, – patirtimi dalijosi E. Donielaitė, kuri mėgsta eksperimentuoti su savo kūryba.
Kuria visur ir visada Rašymas merginai yra tam tikra terapija. „Rašau, kad papasakočiau jauno žmogaus mintis, vidinę būseną, chaosą. Manau, kad mano eilėraščiuose galima rasti ir daug prieštaravimų pačiai sau, nes jaunystė ir yra apie ieškojimą, bandymą atrasti save, kaip norisi rašyti“, – atskleidė abiturientė. Darbėniškė yra bandžiusi rašyti ir prozos kūrinius, tačiau iš jų dažniausiai vis tiek gimsta eiliuoti tekstai. „Man kiekvieną tekstą norisi perteikti eilėraščiu. Nežinau, kodėl taip yra. Mėgstu eilėraščių struktūrą, kaip jie rimuojasi, gražiai skamba, kai skaitau“, – tikino Evelina. Mergina eilėraščius kuria bet kur ir bet kada – sėdėdama pamokoje, mokyklos koridoriuose, per išvykas, namuose ir t.t. „Įkvėpimas dažniausiai ateina netikėtose vietose, kuomet būna nepatogu užsirašyti. O kurdama aš taip pat pasineriu į tekstą, todėl nieko aplinkui nebematau“, – šypsojosi ji. Eilėraščiai nugula ant įvairiausių popieriaus skiautelių, sąsiuvinių paraštėse, jų puslapiuose. „Kai filologų konkurse dalyvavome 2019 m. iki reikiamo eilėraščių kiekio mums pritrūko vieno kūrinio, tada Evelina sako – palaukite, pažiūrėsiu literatūros sąsiuvinyje – ir ėmė jį vartyti. Ten rado ne vieną eilėraštį“, – prisiminė L. Butkutė. Konkursas jaunajai kūrėjai padėjo savo kūrybą sutelkti vienoje vietoje. „Labai norėjau, kad kūriniai bent jau iš dalies būtų surinkti, nes dabar jie labai išsibarstę – sąsiuviniuose, pratybose, telefone, kompiuteryje. Tai buvo sudėtinga“, – teigė E. Donielaitė, pabandžiusi prisiminti, kad kurti pradėjo maždaug prieš penkerius metus – pirmasis jos eilėraštis buvo labai liūdnas. Studijuos mediciną Darbėnų gimnazijos abiturientė šiuo metu daug dėmesio skiria savo mokslo rezultatams, kadangi planuoja studijuoti mediciną. Vis dėlto atsisakyti kūrybos ir meno neketina. „Į meno mokyklą aš stojau, nes supratau, kad negaliu nekurti, nepiešti. Man patinka rašyti scenarijus, ką nors kurti. Bet pastaruoju metu supratau, kad labiau mėgstu rašyti“, – tikino E. Donielaitė. Jaunoji kūrėja yra įsitikinusi, kad medicinos mokslai ir kūryba yra lengvai suderinami. „Medicinos studijos man atrodo labai įdomios, tačiau neketinu sustoti kurti. Labai daug metų svajoju tapti gydytoja, todėl to ir siekiu. Manau, kad šie du dalykai vienas kitam netrukdo“, – svarstė Evelina. Ateityje lietuvių kalbos mokytoja L. Butkutė kartu su savo mokine turi įvairių planų – norėtų išleisti ir eilėraščių rinkinį knygos formatu. „Manau, kad Evelina sugebėtų ir pati iliustruoti tokį rinkinį, tačiau viskas priklausys nuo galimybių“, – sakė L. Butkutė.
Evelinos kūryba***** Tačiau ryte neleidau aš sau verkti... Ašara tegu nedrįsta deimantą nustelbti. Tyla kaip giltinė man klykė galvoje, Todėl aš bėgau per menes, nestojau. Stengiausi tramdyti tuštybę Ir neieškot žvilgsniu priklausomybės, Nes ko nematau – to nėra... Tačiau netikėlės tos akys Jau klaidžiojo paveiksle maname. Fone saulė krištolinė, marmuro šilai, Tos aukštos aukštos lubos Bei du apsiblausę žiburiai. Ir nors apglėbė mane šilkai, Brangakmenių apkabinimas toks šaltas...
***** Pro tą vienatinį traukinio langą Stebėjau žydinčias saules. Išskėstomis rankomis naivią Mane pasitiko visas pasaulis. Klausiantiems kartojau: – Grįžtu aš dėl drugelių! Tačiau išties dėl tolių, Širdies, paklydusios tarp gatvių. Čia niekas nežvelgia į dangų... Skliautas – tamsiai juodas, Nes žvaigždės išbarstytos Labirintuose istorijos. Kiekvienas meilės laiškas Man Gedimino siųstas. Visi sapnai ant kalno, Kur plieniniai žvėrys stūgauja.
|
|
