|
|
|
Vandens telkinių ekologija: pilna ir biogeno, ir net gyvsidabrio
Nuotoliniame posėdyje, kuriame dalyvavo Klaipėdos universiteto mokslininkai ir Aplinkos ministerijos specialistai, Kretingos rajono savivaldybė sulaukė pagyrimo žodžių už tai, kad, esant prastai vandens telkinių būklei, nesėdi sudėjusi rankų, o pirmoji Lietuvoje ėmėsi veikti: sudarė darbo grupę, ieško išeičių. Didžiausia tarša – tarp „Vienkiemio“ ir Bajorų Kretingos rajone esantys vandens telkiniai – tai vienintelis Kašučių ežeras, apie 30 tvenkinių, Akmenos-Danės, Minijos, Darbos, Salanto, Šventosios ir Rąžės upės su dešiniaisiais ir kairiaisiais intakais. Bendras rajono vandenų plotas didesnis negu 2 tūkst. 200 ha. Kretingos rajonas patenka į pajūrio upių baseiną, kurio didžiausia upė – Akmena-Danė. Jos mikrobaseinas apima 67 proc. Kretingos rajono, patenka į 7 seniūnijas. Komentuodama ekologinės būklės žemėlapį, darbo grupės narė Savivaldybės Vietinio ūkio ir turto valdymo specialistė Monika Norvaišienė sakė, kad iš Vaineikių miškų ištekančios ir į jūrą įtekančios Akmenos-Danės upės vandens kokybė prie žiočių yra vidutinė, Kretingalėje bloga, o Kretingos mieste – labai bloga, pagerėja tik Šlaveitos intake. Nors, valstybinių upių monitoringo duomenimis, pagal cheminę sudėtį vandens būklė žiotyse ir gera, tačiau pagal biogeninių medžiagų kiekius – toli gražu ne, ypač nerimą kelia žuvyse gausiai aptinkamas gyvsidabris. Darbo grupės pirmininkas meras Antanas Kalnius pakomentavo, kad didžiausia tarša stebima Kretingos mieste esančioje Akmenos upės dalyje tarp „Vienkiemio“ ir Bajorų, kur daugiausiai gyvena žmonių. Anksčiau gyventojai į upę išleisdavo buitines nuotekas, bet šiuo metu didelė dalis yra prisijungę prie centralizuotų tinklų. Nepaisant to, taršos problema gyvuoja kaip gyvavusi, nors ieškoma to priežasčių. Upės pratekėjimą galimai riboja kelios užtvankos, užlaikančios sankaupas. Kur tie sunkiųjų metalų šaltiniai? Klaipėdos universiteto Jūros tyrimo instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas Robertas Staponkus Akmeną-Danę pavadino viena gražesnių potencialą turinčių upių Lietuvoje, bet taip pat akcentavo, kad vandens būklė joje nuolat bloga. Mokslininkas svarstė, jog, be kita ko, gali lemti ir intensyvėjanti žemdirbystė – esą pastaraisiais metais ariamosios žemės plotai per daug priartėję prie kanalų kraštų. Be to, Akmenos aukštupyje vasarą labai įšylantis vanduo, jis neteka, jame mažai deguonies. Pagal morfologinius tyrimus Akmena anksčiau buvusi stiprios tėkmės upė, iki kol buvo numelioruoti ją maitinę Grūšlaukės miškai. Vienas sprendimo būdų dabar – užlaikyti vandenį aukštupiuose ties drenažo išleistuvais, kuriais azotas daugiausia ir patenka į upę. Be to, būtų galima krantus apsodinti augalais ir taip neleisti vasarą vandeniui įšilti. Tačiau A. Kalnius atkreipė dėmesį, kad Padvarių tvenkinyje žaliųjų dumblių sankaupų buvo pasirodę vis dėlto ne šiltuoju metų laiku, apie kurį kalbėjo mokslininkas, o rudenį, spalio viduryje. „Buvo atlikti biologinės taršos tyrimai, ir paaiškėjo, kad tai – iš gyvenvietės patenkantis fekalas“, – sakė meras. Anot jo, tie dumbliai kaip pasirodė staiga, taip staiga vos po kelių dienų ir išnyko. Mokslininkas paaiškino, kad dumbliai gali būti nebūtinai tie, kuriuos pastebime jūroje ar mariose, jų egzistuoja labai daug grupių, ir, jei tik vandenyje yra biogenų, jis ima „žydėti“. O kad dumblių greit neliko, – natūralu, nes upė teka pasroviui, vanduo, nešamas jūros link, atsiskiedžia. Tačiau neramiausia, kad Akmenos upės žuvyse aptinkama daug gyvsidabrio. Tyrimų duomenimis, sunkieji metalai į vandenis dažniausiai patenkantys iš eksploatuojamų, nebe eksploatuojamų, bet blogai užkonservuotų arba nelegalių sąvartynų. Darbo grupės narys Steponas Baltuonis užsiminė, kad anksčiau sąvartynas yra buvęs ir prie Tenžės, gerokai aukščiau šios upės. Be to, dar vienas sąvartynas yra buvęs važiuojant nuo Palangos Lazdininkų link. S. Baltuonis svarstė, kad ten irgi galėjo atsirasti sunkiųjų metalų sankaupų. R. Staponkus šių versijų nepaneigė, patarė aplinkinėse teritorijose vandenį periodiškai tikrinti. Kretinga turi įdirbį Lietuvos energetikos instituto Hidrologijos laboratorijos vadovės Jūratės Kriaučiūnienės žodžiais, upių kokybei įtakos turi ir fizinė jų būklė, todėl svarbu išsiaiškinti, kokie veiksniai kenkia. O kenkti gali mažosios hidroelektrinės, tvenkiniai, melioracija, upių ištiesinimas. Laboratorijos vadovė Savivaldybės sudarytai darbo grupei siūlė planuojant veiksmus neapsiriboti vien tik vandens kokybe, patarė atkreipti dėmesį į Akmenos hidromorfologiją, kokius pažeistus upės ruožus galima „pagydyti“, paversti juos natūraliais. Pastaruoju metu, sakė, populiarėja įvairūs renatūralizacijos projektai, ir jiems galima gauti lėšų. Jūros tyrimų instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas Valdas Langas teigė, kad dar prieš 10 metų kartu su lenkais ir švedais buvo paruošę išsamią analizę apie Akmenos-Danės upių baseino būklę, siūlydami kai kurias priemones, kaip pagerinti. Dabar su latviais baigia rengti 8 miestus, tarp jų Klaipėdą ir Kretingą, apimantį mikroteršalų šalinimo iš nuotekų valymo įrenginių projekto paraišką. „Atlikti tyrimai. Pagrindinis dėmesys bus skiriamas vaistų ir farmacinių medžiagų koncentracijoms nuotekose, taip pat siūlomos priemonės, ką toliau daryti“, – minėjo V. Langas. Jis pagyrė, kad Kretinga vienintelė Lietuvoje jau turi įdirbį – bendrovėje „Kretingos vandenys“ įrengta pilotinė mikroteršalų valymo sistema, panaudojant aktyvuotą anglį, per kurią išleidžiama apie 15 proc. nuotekų. Tačiau dirbama ne visu pajėgumu. Ekspertas iš Vokietijos Berlyno vandens kompetencijų centro pasiūlė statyti ir antrą tokį pat aktyvuotos anglies filtrą, kadangi, kai prisisotina teršalų, filtrus reikia pakeisti. V. Langas kretingiškius ragino inicijuoti tarptautinį papildomo filtro įrengimo projektą. Mokslininkas taip pat kalbėjo ir apie pakartotinio paviršinio vandens panaudojimo galimybes ir naudą. Aplinkos apsaugos agentūros Hidrografinio tinklo skyriaus vedėjas Gintautas Sabas jam pritarė: Kretingos rajone hidrologinė situacija tokia, kad upė greit reaguojanti į potvynius ir į sausras, taigi būtų sveikintina, jeigu paviršiniai vandenys būtų panaudojami „antram gyvenimui“. Ieškos teršėjų, kalbėsis ir su ūkininkais Kretingos rajono savivaldybę G. Sabas pavadino išskirtine, nes ji, matydama problemas, sudarė darbo grupę ir jas sprendžia, diskutuoja apie priemones, kurias galėtų taikyti. Stabiliai bloga Akmenos-Danės būklė išties kelianti nerimą. Per pernai baigtą 6-erių metų stebėjimo ciklą jokio pagerėjimo nėra. Pasitelkus aplinkosaugininkus, specialistas siūlė surasti ir fiksuoti nelegalius taršos atvejus, ypač Padvarių ir Tūbausių tvenkiniuose, sakė, kad tai turi būti vienas pirminių uždavinių. Be to, būtinas viešumas, nebijant garsiai įvardinti, kas yra tie teršėjai, kieno hidroelektrinių eksploatavimas daugiausiai kelia grėsmę. Naudingi būtų ir pokalbiai apie taršą su žemdirbiais, kurių laukai arčiausiai vandens telkinių – esą gal ūkininkai susivoktų. Daugelis laukus užsėja vėlai, tad ir tręšia vėlai, o dar blogiau, kai išpila srutas. Biogeninės medžiagos, kurių augalai nespėja įsisavinti, ir trąšos išplaunamos į paviršinius vandenis. Kad su ūkininkais reikėtų „padirbėti“, pritarė S. Baltuonis. Jo žodžiais, anksčiau rajone grūdų buvo prikuliama per 10 tūkst. tonų, o dabar – 10 kartų daugiau, tad galima įsivaizduoti, iki kiek padidėjo dirbamos žemės plotai, kurie priartėjo prie kanalų, besijungiančių su Tenže, taip pat prie Akmenos. Darbo grupės narys Savivaldybės specialistams siūlė susidaryti 5–10 žingsnių programą, ir, įsiklausius į mokslininkų patarimus, nuosekliai pradėti įgyvendinti. Kretingoje paviršiniai vandenys nevalomi, daugeliu atvejų dar tebėra neįrengtos ir lietaus nuotekų surinkimo sistemos, o tai kenkia Akmenai. Sudomino LIFE projektu R. Staponkus pasiūlė atlikti monitoringą – stebėti, ar Padvarių ir Tūbausių tvenkinių bei svarbiausių upių intakuose tarša mažėja, ar didėja, ar išvis nesikeičia. Vietinio ūkio ir turto valdymo skyriaus specialistė M. Norvaišienė informavo, jog paslauga 2023–2028 m. monitoringo programai sudaryti jau yra nupirkta, bus galima pasirinkti po keletą probleminių upių ir tvenkinių vietų ir į programą įtraukti. Tačiau posėdyje dalyvavęs VšĮ „Tekmena“ vadovas Giedrius Petreikis pridūrė, kad darbo grupės, kurios vienas iniciatorių jis yra, tikslas – neapsistoti vien ties Akmenos upe ir jos baseinu, o kompleksiškai spręsti ir mažesnėse gyvenvietėse esančių nemalonius kvapus skleidžiančių tvenkinių, kurių bloga būklė matoma plika akimi, problemas. Aplinkos ministerijos Darnaus vystymosi ir strateginių pokyčių grupės vyriausioji specialistė Jonė Leščinskaitė, be kita ko, Kretingos rajono savivaldybę kvietė domėtis planuojamu struktūriniu LIFE projektu, kuris nuo 2024-ųjų tęsis iki pat 2033-iųjų. Šio projekto tikslas – prisidėti prie ES aplinkos ir klimato politikos, teisės aktų įgyvendinimo, atnaujinimo ir plėtros kuriant pridėtinę vertę Europai. Esą savivaldybės, kurios dalyvaus LIFE projekte, bus pilotinės, taps pavyzdžiu kitoms. „Mes neateisim pasakyti, kad štai iškreivinsim upę, o jūs darykit, ką norit. Mes ieškosim kompromisų, kaip galėtume nepakenkti ūkininkui, bet tuo pačiu padėti upei“, – kalbėjo J. Leščinskaitė. Meras atviravo, kad nedels, su Strateginio planavimo ir investicijų skyriaus vedėju Dariumi Martinkumi įsiprašys į Aplinkos ministeriją netrukus, nes LIFE projektą ir kitus rūpimus klausimus norėtų aptarti nuodugniau. „Salantų užtvankos nugriovimas vietiniams žmonėms buvo didelė šoko terapija, bet šiandien visi mato, kad upė gražėja, ir tik laiko klausimas, kada įgaus tikrąjį veidą“, – sakė jis. S. Baltuonis pasiteiravo apie galimybes, pritraukus finansavimą, nugriauti dar ir Bajorų tvenkinio užtvanką – jo manymu, pagerėtų situacija Akmenos žemupyje. J. Leščinskaitė sakė, kad tai nesąs ministerijos prioritetas, nes naudos nebūtų matyti taip greit, kaip pasimatė Salante, kur migruojančioms žuvims atsivėrė ilgi kilometrai vandens kelio. Bet ateityje, argumentuojant faktu, kad projektą inicijuoja rajono Savivaldybė, – kodėl gi ne?
|
|
