Svarbiausia gyvenime – pasitikėti vienas kitu

“Kai tuokėmės, oras buvo toks baisus – pats pavasarinis polydis, kad nei su ratais, nei su rogėmis nebuvo galima važiuoti”, - prisiminė Jadvyga Kviklienė, kartu su vyru - Šventosios girininku Rimantu - ne per seniausiai atšventusi auksines vestuves.

Tačiau blogas oras vestuvių dieną neužtraukė negandos jų gyvenimui.

Abu jie vienas kitam dėkoja už tai, kad per penkis bendro gyvenimo dešimtmečius sugebėjo sutarti ir būti bendražygiais.

Jadvygą ir Rimantą Kviklius auksinių vestuvių proga pasveikino (stovi iš kairės): administracijos direktorius Valerijonas Černeckis, meras Valerijonas Kubilius, Darbėnų seniūnijos socialinės paramos specialistė Aldona Kairienė, vicemeras Juozas Mažeika ir Darbėnų seniūnas Edvardas Stalmokas.

Jadvyga Kviklienė, kilusi iš Kelmės rajono, ir Rimantas Kviklys, gimęs Jurbarke, Santuokos sakramentą priėmė Kražių bažnyčioje, o civilinę santuoką užregistravo Gargžduose.

Kai tuokėsi, Jadvyga buvo 24-erių, Rimantas – 25 metų.

“Susipažinome 1957-ųjų birželį, Vėžaičiuose vykusioje gegužinėje. Graži ir platoniška draugystė truko beveik metus”, - prisiminė Jadvyga Kviklienė, kartu su vyru užauginusi du vaikus – dukterį Jūratę, kuri pasekė tėvo pėdomis ir dirba miškininke, ir sūnų Kęstutį, kuris yra sukūręs savo verslą.

Abu jie tėvams padovanojo 6 anūkus.

Vaikų gimimą sutuoktiniai prisimena kaip pačius nuostabiausius gyvenimo momentus. “Kai pirmą kartą paėmiau dukrą ant rankų, viduje viskas taip apsivertė…Viską, atrodė, pervertinau per minutę”, - prisiminė Rimantas Kviklys, kuris sakė nesuprantąs vieno dalyko gyvenime: kaip galima skirtis ir palikti likimo valiai vaikus.

Iš pradžių, kai Jadvyga pradėjo susitikinėti su Rimantu, daugelis jai sakydavę: “Ir ką tu jame suradai”. Tačiau artimiau pažinę Rimantą, savo nuomonę labai greitai pakeisdavo: “Jadvyga, nepaleisk tokio nuostabaus žmogaus”.

Moteris pripažino, kad draugaujant Rimantas jai buvęs dėmesingas, švelnus. “Svarbiausia, buvo labai padorus. Ir šias savybes jis išsaugojo per visą mūsų bendrą gyvenimą”, - kalbėjo Jadvyga Kviklienė.

Kaip ir visose šeimose, taip ir jų būdavę ir šiokių tokių barnių, ir nesutarimų. Tačiau santykių pagrindų pagrindas buvo pasitikėjimas vienas kitu.

“Tuokėmės abu pliki basi. Mano šeima buvo represuota 1941 metais, tėvas sušaudytas. Nors motina ir tėvas – abu jie buvo pedagogai – kartu teišgyveno 14 metų, aš spėjau pamatyti ir įsiminti jų tarpusavio santykius. Abipusė pagarba – tikra ir išgyventa, abipusis sugebėjimas vienas kitam nusileisti, kai to iš tiesų reikia, - štai koks buvo mano iš tėvų paveldėtas turtas”, - sakė Rimantas Kviklys, kuris savo žmoną apibūdino kaip labai patikimą bendramintę ir bendražygę.

Patraukė Jadvyga jį ir savo santūrumu.

Girdamas žmoną per vieną jubiliejų, Rimantas pacitavo Pitagoro sentenciją: „Gal ir galėjau rasti gražesnę žmoną, bet negalėjau surasti geresnės”.

Ši mintis taip įstrigo vienam iš anūkų, kad šis paprašęs močiutės jaunystės nuotraukos. Pažiūrėjęs pasakė: “Visai nebloga, tad ko tas senelis nori…”.

Štai tokį atsitikimą prisiminę sutuoktiniai papasakojo ir juos pasveikinti atvykusiems rajono Savivaldybės vadovams – merui Valerijonui Kubiliui, jo pavaduotojui Juozui Mažeikai, administracijos direktoriui Valerijonui Černeckiui. Darbėnų seniūnijos vardu Jadvygą ir Rimantą Kviklius pasveikino Darbėnų seniūnas Edvardas Stalmokas ir socialinės paramos specialistė Aldona Kairienė.

Sveikindami rajono Garbės pilietį ir jo žmoną, jie pabrėžė šios šeimos pilietiškumą, visuomeniškumą, gebėjimą būti gražiu pavyzdžiu daugeliui mūsų.

• Rašyti komentarą (3)