|
|
|
KARO BLOGIS SENATIES NETURI |
|
|
Šį šuniuką automobilyje vežėsi E. Butrimą iki Iziumo pavėžėjęs karys.
|
Iš Salantų kilęs, daugel metų Lenkijos sostinėje Varšuvoje gyvenęs, „Lietuvos ryto“ korespondentu dirbantis kraštietis Eldoradas Butrimas nuo pat karo Ukrainoje pradžios savanoriškai išvyko į šią Rusijos agresorių niokojamą šalį, kad pats patirtų ir savo rašiniuose atspindėtų karštus įvykius, vietinių žmonių nuotaikas. Publikacijas jis rengia ir „Pajūrio naujienoms“. Trumam sugrįžęs į Lietuvą pasigydyti, E. Butrimas sutiko skaitytojams papasakoti ir apie savąją karo Ukrainoje patirtį.
– Kodėl, prasidėjus karui Ukrainoje, apsisprendėte vykti į šią šalį fiksuoti įvykius, žmonių gyvenimus?
– Nė pats gerai nežinau, kodėl. Žinodamas, kad Ukrainoje nėra nė vieno nuolat dirbančio žurnalisto iš Lietuvos, nusprendžiau, kad vyksiu savo noru, už savo lėšas ir po dviejų dienų išskubėjau.
– Kokie buvo pirmi įspūdžiai, kirtus Ukrainos sieną?
– Karas vyko antrą savaitę. Nors iš televizijos reportažų žinojau, kad Lenkijos ir Ukrainos pasienyje kilęs chaosas dėl susitelkusios milžiniškos pabėgėlių masės, tačiau pamatyti vaizdai vis dėlto pritrenkė. Visi – net devyniasdešimtmečiai seneliai ir motinos su kūdikiais – buvo priversti kantriai kelias paras stovėti pasienio eilėje. Susišildyti jie galėdavo vien prie laužų, nors naktimis spaudė keliolikos laipsnių šaltis.
Ukrainos ir Lenkijos vadovai ligi tol manė, kad Maskva tik gąsdina karu, ir pabėgėlių problemai nebuvo pasirengusios. Pirmomis savaitėmis didžiausią pagalbą pabėgėliams teikė ne valstybinės institucijos, bet pavieniai žmonės ir visuomeninės organizacijos, gabenusios karštą maistą, rūbus, suteikusios nakvynę, siuntusios transportą. Kirtus Ukrainos sieną nustebino ne tik milžiniška pabėgėlių eilė, bet ir didžiulis barikadų kiekis kelyje į Lvovą. Barikados ne tik kas kelis kilometrus užtverdavo kelią greitkelyje, bet ir buvo įrengtos prie kiekvieno išsišakojusio keliuko. Po mėnesio Lvovo karinė vadovybė nurodė barikadas palikti vien prie įvažiavimų į miestus ir strateginių objektų, o kaimų barikadas liepė išardyti, jas saugojusiems vyrams grįžti į ūkio darbus. Mat tapo aišku, kad Maskvos planas greitai užgrobti Ukrainą neišdegė, ir kovos vyks Rusijos pasienyje esančiuose Rytų Ukrainos regionuose.
Vakarų Ukrainos ir tų regionų, kuriuose nebuvo kariaujama, vadovams buvo nurodyta gaivinti ekonomiką, kad žmonės turėtų darbo, o šalis – iš ko rinkti mokesčius ir mokėti algas, pensijas.
– Ar per daugiau kaip 9 besitęsiančio karo mėnesius Jums teko patirti pavojingų situacijų?
– Keletą patyriau, nors aš nerengiu reportažų iš mūšio vietų. Į fronto zoną aš nė nepatekčiau, nes neturiu specialios Kijevo išduodamos karinės akreditacijos.
Labiausiai rizikuoja Ukrainos žurnalistai kariškiai, kurie informuoja apie kovos lauke vykstančius įvykius, – jų jau žuvo keliasdešimt. Kiti žurnalistai į pafrontę atvyksta trumpam, o po to grįžta į saugesnę vietą, dažniausiai – į Kijevą. Kai kovo pradžioje atvykau į Lvovą, ten iš Kijevo buvo suvažiavę visi užsienio žurnalistai, išsigandę Rusijos šturmo. Aš dvi savaites irgi bijojau iš Lvovo vykti fronto link. Tačiau sugėdino bičiulis belgų žurnalistas, kuris nuvyko į Kijevą ir pasišaipė iš mano nedrąsos.
Po kelių dienų aš irgi nuvykau į sostinę, ir pamačiau visiškai ištuštėjusį miestą, kuriame iki tol gyveno tiek žmonių, kiek visoje Lietuvoje. Gatvėse pilna barikadų, tačiau jos buvo tuščios – nei praeivių, nei mašinų, išskyrus karines. Įtampa buvo didžiulė, sklandė baimė, kad Rusijos kariai prasiverš į miestą, todėl naktimis buvo draudžiama uždegti šviesą, kad apsunkintų priešui apšaudymą. Kijeve vakare jauteisi tarsi gūdžiame kaime: gaubė visiška tamsa, ir, tik mėnuliui apšvietus, matei aplinkui stovint trisdešimties aukštų pastatus. Komendanto valanda galiojo nuo šeštos vakaro iki šeštos ryto, o kartais buvo pratęsiama kelioms paroms. Ir, jei nespėjai nusipirkti iš anksto maisto, tekdavo badauti, nes veikė vos kelios parduotuvės. Kijevas tuomet buvo nedaug bombarduojamas – visos kovos vyko Bučos, Irpenio, Chustomelio priemiesčiuose.
Išbuvęs dvi savaites Kijeve, įgijau drąsos ir nusprendžiau vykti į arti Rusijos sienos esantį Charkovą. Į šį antrą pagal dydį Ukrainos miestą priešai buvo įsiveržę pirmąją karo dieną, tačiau buvo išvyti, o fronto linija nusitęsė šalia kraštinio Saltovkos mikrorajono.
|
|
Į Lvovą Eldoradas Butrimas nugabeno dvi Charkovo metro gyvenusias universiteto dėstytojas, kurias įsodino į autobusą, o Kaune jas svetingai priėmė ir apgyvendino lietuvių šeima.
|
Sumaniau nuvykti nors vienai dienai į Charkovą, kad pajausčiau apšaudymus, žmonių nuotaikas, o išbuvau dvi savaites. Tų dienų nepamiršiu visą gyvenimą, nes patekau į artilerijos apšaudymą. Vienas policininkas vežė parodyti Saltovką ir pafrontę: į mus ėmė lėkti bombos, laimei, arčiausiai nukritusi nesprogo. Tai buvo pirmas kartas, kai tikrai išsigandau, nes prie oro pavojaus sirenų ir tolėliau sprogstančių bombų gaudesio jau buvau pripratęs.
Pavojingą situaciją teko išgyventi ir Odesoje, kai, nuvykus fotografuoti susprogdintą daugiaaukštį, virš galvos kažkas driokstelėjo. Praeiviai puolė slėptis, gulėsi ant žemės. Nubėgęs į požeminį garažą, sužinojau, kad ukrainiečiai virš mūsų galvų numušė priešo raketą, lėkusią į karinį aerodromą. Žmonės buvo išsigandę, nes prieš kelias dienas tokia raketa gretimame name užmušė šešis asmenis. Be to, numuštos raketos krisdamos irgi sprogsta, sėdamos aukas.
Raketų skrydžiai mane lydėjo ir nuvykus į Zaporižę, Mikolajevą, Dniprą ir Čuhujivo karinį miestelį. Visi tie sprogimai, nusinešę žmonių gyvybes, įvyko už kelių kilometrų, ir man pavojaus nebuvo.
Tačiau per paskutinį vizitą Charkove patyriau nedidelę kontūziją – ėmiau blogiau girdėjau viena ausim, dėl to teko trumpam sugrįžti į Lietuvą pasigydyti.
– Ar ligi karo Ukrainoje Jums yra tekę pabuvoti kurioje kitoje karinio konflikto zonoje?
– Ne. Ligi šiol neturėjau jokio supratimo apie karą ir karybą. Svarstau, kad vykti į šį karą mane traukė nenusisekusi išvyka į Ukrainą 2014 metais stebėti Maidano revoliuciją. Tuomet nuskridęs į Kijevą iškart susirgau gripu ir po kelių dienų leisgyvis grįžau į Varšuvą. Viduje tada likęs didelis apmaudas, kad praleidau svarbius įvykius, šįkart matyt ir tapo varikliu, pastūmėjusiu vykti į Lvovą.
Vykti nebijojau, maniau, kad bus kažkas panašaus, kaip kad per fašistuojančių nacionalistų ir pacifistų riaušes Varšuvoje, kai sprogsta petardos, lekia akmenys, dūžta langai, dega mašinos, kai žurnalistai yra mušami ir tenka bėgti nuo persekiotojų. Tačiau karo realybė buvo visai kitokia.
– Kokia buvo toji karo realybė ir kaip ji keitėsi?
– Karo pradžioje vyravo didžiulis pasimetimas ir nežinia: žmonės buvo priblokšti plataus Maskvos puolimo ir grasinimo užimti visą Ukrainą. Net Lvove, kuris buvo toli nuo fronto, nedirbo dauguma įstaigų, parduotuvių ir kavinių. Jų darbuotojai fanera apkalinėjo langus ir duris, aikštėse smėlio maišais ir plokštėmis buvo apdedamos svarbios skulptūros, bažnyčių fasadai.
Kai įsijungdavo oro pavojaus sirenos, visi klusniai eidavo į slėptuves. Lvovo geležinkelio stotyje bei jo prieigose buvo masės žmonių, degė daug laužų, palapinėse buvo dalijamas maistas.
Stringant Rusijos kariuomenės puolimui, parduotuvės ir kavinės po truputį pradėjo atsidaryti, tačiau visi tebegyveno baimingu laukimu.
Sostinėje situacija buvo daug pavojingesnė negu Lvove, nes kovos vyko netoli miesto. Kijevo geležinkelio stotyje policininkai tikrino ne tik dokumentus, bet ir telefoninius įrašus, nuotraukas, nes baiminosi persirengusių Rusijos diversantų. Tokios patikros kas rytą buvo rengiamos ir viešbutyje, ir prie visų Kijevo gatvėse esančių barikadų, kurios stovėjo kas kelis šimtus metrų. Sostinė buvo pavirtusi barikadų miestu, po kurį vaikščioti buvo pavojinga: apie tai mane įspėdavo barikadų gynėjai, pasakodami apie naktinius susišaudymus su diversantais.
Nemalonių incidentų Kijeve vis dėlto nepavyko išvengti: šalia Maidano aikštės esančios barikados gynėjas į mane nutaikė šautuvą, pamanęs, kad fotoaparato dėkle nešu sprogmenis. Tuo, kad vaikštau vienas prie Parlamento, dar didesnį įtarimą sukėliau jį saugojusiems kariams: jų iškviesti policininkai nuvežė mane į skyrių ir kelias valandas tardė.
Tai tebuvo vien nesusipratimai, lyginant su tuo, kad pirmą pavojingą situaciją patyriau Charkove, patekęs į bombų apšaudymą. Į vos 40 kilometrų nuo Rusijos sienos esantį ir nuolat bombarduojamą Charkovą tuo metu traukiniai iš Kijevo vyko tušti, nes visi iš to miesto norėjo sprukti, o ne į jį vykti. Viešbutyje buvau vienintelis apsistojęs keliautojas, nakčiai jame nepasilikdavo joks darbuotojas, ir, nelaimės atveju, nebūčiau prisišaukęs pagalbos. Charkove teko matyti labai ilgas žmonių eiles prie maisto davinių, nes mieste dirbo vos kelios parduotuvės, ir daugybei žmonių grėsė badas. Metro požemiuose gyvenę tūkstančiai žmonių atrodė išsigandę ir pasimetę. Tačiau didžiulį įspūdį paliko vietos gyventojų drąsa ir solidarumas – jie savo mašinomis, dviračiais ir net pėsčiomis, nepaisydami bombų sprogimų, gabeno maistą į butus ligoniams ir senoliams.
– Kaip karo išgyvenimai pakeitė Jūsų požiūrį gyvenimą, o gal – ir patį gyvenimą?
– Karas žmogui daro didelę įtaką. Pamenu, kai po dvejų Charkove praleistų savaičių grįžau į Lvovą: buvo pikta gatvėje ir kavinėse matyti besilinksminančius žmones, kelias dienas nesinorėjo niekur eiti iš viešbučio.
Po to pradėjau gatvėje atskirti žmones, kurie neseniai atvykę iš pafrontės vietovių, užkalbinęs įsitikindavau, kad jie, pabėgę iš bombų pragaro, nesugeba linksmintis. Būnant pafrontėje svarbiausia yra išgyventi, nežūti per bombardavimus, o visi kiti dalykai tampa antraeiliais. Tie, kas praleidžia po kelis mėnesius rūsiuose slėpdamiesi nuo bombų, ilgam gyvena su baime, o tie, kas netenka artimųjų, patiria sužeidimus ar kankinimus, prievartą, lieka dar labiau sugniuždyti, išgyvena gilią depresiją.
Ilgas buvimas karo zonoje yra pavojingas tuo, kad žmonės pripranta prie sprogimų ir nebeina į slėptuves. Aš to irgi nebedarau, nors reikėtų.
– Ar, užsitęsus karui, nemažėja ukrainiečių kovingumas ir ryžtas laimėti?
– Karių ryžtas tikrai nemažėja. Įstrigo vieno policijos akademijos Charkove studento pasakojimas: kilus karui, jis tris dienas nesikėlė iš lovos ir išgyveno savotišką depresiją, o po to jo smegenys persiprogramavo karui – jis susitaikė su mintimi, kad bet kada gali būti pašauktas į frontą. O ten žus ar išgyvens, priklausys nuo Dievo. Malda kare tampa labai svarbiu vaistu, daugybė žmonių prisipažino, kad, net būdami nereligingi, per bombardavimus ima melstis ir prašo Dievo apsaugoti.
Ne paslaptis, yra nedidelė dalis ukrainiečių vyrų, kurie paniškai bijo žūti ir kyšiais ar per pažintis siekia ištrūkti į užsienį arba gauti atleidimą nuo tarnybos. Apie tai rašo ir jų žiniasklaida. Tačiau dauguma vyrų susitaikė su mintimi, kad reikia ginti tėvynę.
Dauguma gyventojų yra nusiteikę pergalingai, neslepia ryžto iškęsti nepriteklius, tačiau galima pajusti ir vis didėjantį žmonių nuovargį, baimę dėl žiemos šalčių, nepriteklių. Tai ypač jaučiasi arčiau fronto esančiuose miestuose, kur daugybė žmonių prarado būstą, sumažėjo darbo. Vakarų Ukrainoje situacija kitokia: ten veiklą tęsia dauguma įmonių, tačiau darbą rasti irgi vis sunkiau dėl suvažiavusių pabėgėlių. Vakarų Ukraina stipriai skiriasi nuo rytinių regionų. Ukrainietiškai kalbantis Lvovas yra patriotiškesnis, ten kiekvienas kaimas statė barikadą, o su Rusija besiribojančiuose regionuose ukrainiečių kalbos neišgirsi. Ten nemažai žmonių, ypač pensininkų, sako, kad jiems vienodai: čia bus Maskvos ar Kijevo valdžia – svarbu, kad nesugriautų jų namo ir laiku mokėtų pensiją. Fronte kovojantys ukrainiečių kariai skundžiasi dažnai susiduriantys su vietos žmonių išdavyste – šie praneša Rusijos kariams ukrainiečių karių buvimo vietas, ir į jas po to atlekia bombos.
Charkove susibičiuliavau su vienu pravoslavų šventiku: šis paliudijo, kad apie penktadalis tikinčiųjų prijaučia Maskvai. Tokių esą kiek sumažėjo, nes pasipiktino Maskvos vykdomomis civilių žudynėmis ir ligoninių, mokyklų, cerkvių sprogdinimu. Man bendraujant gatvėje su charkoviečiais irgi keletą kartų kilo įtarimas, kad pašnekovai slapta palaiko Maskvą, tačiau tokių abejonių niekada nekilo Lvove.
Pasibaigus karui, manau, Ukraina privalės ne tik atstatyti šalį, bet ir daugiau pastangų įdėti, tautiškai vienijant Rytų ir Vakarų regionus.
---
„Pajūrio naujienos“ vykdo projektą „Saugi informacija – propagandos priešnuodis“, kurį iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
