|
|
|
Kazino liūno dugne – rusiška ruletė
„Atvirai papasakoti savo istoriją mane paskatino lošimo namų reklama apie tai, kad jie rengia popietes šeimoms su vaikais. Į jas pasikviečia netgi klounus. Laikraščiuose rašo, kad lošimo namai paremia sportininkus. Iš tiesų, jūs net neįsivaizduojate, kaip gudriai yra organizuotas klientų viliojimo mechanizmas, kuris įklampina žmogų ir siurbia jo pinigus, žlugdo šeimos santarvę“, - redakcijai pasakojo iš lošimo priklausomybės besivaduojantis 33 metų Tadas (vyro vardas pakeistas, - red. pastaba). Pirmąsyk įžengus į kazino, anot Tado, suveikia elementarus smalsumas: kokie aparatai, kaip jais žaidžiama. Tinkamai parinkta muzika, apšvietimas. Smalsumas, deja, žaibo greičiu pavirsta baisia priklausomybe, iš kurios kapanotis yra be galo sunku. Lošimo liūnas Tadą įtraukė staiga ir labai netikėtai, jau po pirmo apsilankymo kazino. Pirmąsyk jis pralošė 50 Lt. Didžiausia per vieną vakarą jo pralošta suma - 2 tūkst. 200 Lt. Lošimo vergu Tadas tapo per vienerius metus. Pernai Tadas kazino paliko per 50 tūkstančių litų savo uždirbtų pinigų. Pirmąkart – lyg boulingo klube „Mokykloje, kaip ir kiti paaugliai, per pertrauką pakratydavau kapeikas, sužaisdavom trinką. Gal jutau šiek tiek didesnį potraukį žaidimams iš pinigų, negu kiti, bet tai man tada nepridarė bėdos“, - samprotavo Tadas. Kai Kretingoje atsidarė kazino, jis abejingai praeidavo pro langus su jų reklamomis. Tačiau sykį ten užeiti pakvietė draugas. Tadas turėjo 50 Lt. Pasižiūrėjo, kas ką spaudžia, kur ir kiek stato. Pasidarė įdomu pabandyti ir pačiam. Apie galimas pasekmes tada nebuvo nė minties. Vyras pagalvojo: jei boulingo klube už valandą žaidimo sumokąs 59 litus, tad ir čia pramogaudamas galįs išleisti tą penkiasdešimtinę. Tadas tuomet dirbo statybinėje firmoje. Atlyginimo gaudavo iki 2 tūkst., iš darbdavio išsireikalavo didesnio atlygio. Avanso paimdavo po 400 Lt, bet žmonai parnešdavo tik 100 Lt. Pinigų poreikis pradėjo augti žaibo greitumu. Vyras pradėjo pinigus nešti į kazino, nė pats nepajusdamas, kaip vos beištempia nuo algos iki algos. Pinigų mokesčiams jau tekdavo skolintis. Į lošimo liūną grimztant vis gilyn, atsirado vadinamieji draugai, kurie jį kviesdavosi į kitų miestų aukštesnės klasės kazino. „Kol žmona suprato, kad kažkas ne taip – degtinės negeriu, tarpusavy sutariam, pas moteris nevaikštau, dirbu, bet pinigų nuolat trūksta, - jau buvau giliai įklimpęs“, - atviravo Tadas. Kazino nėra laikrodžių Darbas Tadui buvo šventas dalykas. Tačiau po darbo ar savaitgaliais, kad patektų į lošimo namus, jis prisigalvodavo visokių priežasčių. Visą dieną mintys apie tai tik ir tesisukdavo. Kad atsirastų daugiau laisvo laiko, jis išėjo iš darbo. Pats susirado objektą ir uždirbdavo 3-4 kartus daugiau. Būdavo: kad per dieną uždirbdavo iki 1000 Lt, žmonai parnešdavo 600 Lt, o kitus – į kazino. Yra buvę atvejų, kada pinigų paimdavo avansu ir juos pralošdavo. Yra pralošęs ir pinigus, šeimininko duotus pirkti statybines medžiagas. Tadas sakė supratęs, kad lošimo aistra jį galutinai užvaldžiusi, tačiau nieko nebegalėjęs su savimi padaryti. Prieš dvejus metus jis atsikratė priklausomybės nuo alkoholio, - jo visiškai nebevartojo. Bet lošimo automatai ir pinigai jį įtraukė gerokai giliau negu alkoholis. „Išlošiu 700-800 litų, norisi dar daugiau. Pradedi pralošinėti, nori atsilošti, ir nebeseki laiko: įeini – tamsu, išeini – tamsu. Prarandi laiko pojūtį. Pasirodo, visuose pasaulio kazino nėra laikrodžių. Groja muzika, ryškios spalvos. Aukštesnės klasės kazino pavaišina ir pietumis“, - apie klientų viliojimo įmantrybes pasakojo Tadas. Ir išlošus nepaleido Tado šeima statėsi pirtį ir buvo paėmusi paskolą. Pusę paskolos sumos jau buvo sutaupę ir pasidėję į banką. Tadas kas mėnesį slapčia pradėjo išiminėti mėnesio įmoką – 800 Lt, kol pinigai vėl ištirpo. Banke beliko 300 Lt. „Tada jau galutinai supratau, kad labai giliai įklimpau į tą šūdą, - kalbėjo kretingiškis. – Nuo mažens esu tikintis žmogus. Ėmiau prašyti: Dieve, jei tu man padėtum atsilošti ir sugrąžinti šeimos pinigus į banką, aš daugiau kojos nekelčiau į kazino. Galvoju, važiuosiu į mažesnį kazino, - gal atsilošiu nors 1000 litų. Pastačiau trijose vietose ir – sekundės reikalas – yra 800 Lt. Pastačiau tuos pinigus, ir išbėgau su cigarete į balkoną. Grįžtu – vėl išlošta. Pastūmė man pinigus, o aš nieko negalvodamas vėl statau: kur ranką padedu, man krinta pinigai. Kiek prabuvau laiko, nežinau: atrodė – vos kokią valandą. Tąsyk išlošiau 7 tūkst. Lt. Atsitokėjau: reikia eiti lauk. Juk ko prašiau, tą gavau“. Tadui buvo paaiškinta, jog nuo išloštos 3,5 tūkst. Lt sumos reikia mokėti mokesčius valstybei. Kazino turi savo viliojimo gudrybių: tąkart vyrui buvo pasiūlyta paimti pusę sumos, o likusios ateiti kitądien. Kad mokesčių mokėti tereiktų mažiau, kretingiškiui patarė surinkti čekius, įrodančius, jog per metus jis pralošė apie 50 tūkst. Lt, o išlošė – tik 7 tūkstančius. Dugne – rusiška ruletė ir pistoletas „Kitądien vėl nuėjau į kazino. Nusinešiau 1 tūkstantį litų. Širdyje išgyvenau, kad Dievui pamelavau. Bet greit viską pamiršau. Per savaitę pralošiau visus tuos 7 tūkstančius. Iš pykčio norėjosi sudaužyti automatus. Nežinau, į ką pavirtau – į kažkokį vergą: ir vėl pradėjau statyti atlyginimą. Supratau: nebe pinigai bėra svarbiausia, o pats lošimo procesas. Dirbu tik tam, kad pinigus nuneščiau į kazino“, - atviravo Tadas. Tolimesnis kelias vedė į absoliutų dugną, kuriame – rusiška ruletė ir pistoletas. Vyras pradėjo ieškoti pagalbos: kreipėsi į ekstrasensę, bet ši už gydymą paprašė 15 tūkstančių litų. Kompiuteryje Tadas surado Klaipėdoje veikiančios anoniminės priklausomų nuo lošimų žmonių grupės koordinates. Šį klubą vyras lanko jau antras mėnuo. „Klubo žmonės, patys praėję mano keliu ir sėkmingai įveikę šią priklausomybę, palaiko ir padeda man gyti“, - tvirtino vyras. Jis ketina kreiptis ir į Vilniuje veikiantį Kontrolės centrą, kad jam būtų draudžiama lankytis lošimo namuose. Demoniška lošimo trauka Tadas neslėpė, jog ši priklausomybė apraizgo žmogų taip stipriai, jog po to reikia labai didelio paties noro, valios, maldos ir kitų žmonių pagalbos, kad iš jos išsivaduotum. Ši priklausomybė palaipsniui kiekvieną priveda iki absoliutaus nužmogėjimo. „Įsivaizduokit tą demonišką jėgą: kad pakeisčiau potraukį lošti, nusipirkau kompiuterį, bet – neįdomu. Nusipirkau orinį šautuvą – netraukia, į boulingą irgi nebenoriu. Bet vos pagalvoju apie lošimo namus, ligi šiol dūšioj gera, saldu pasidaro“, - kalbėjo vyras. Kazino Tadas šiandien drąsiai vadina „verkiančių moterų klubu“. Nuo jo kenčia ir pats vyras, bet labiausiai – šeima. Pinigais jis nesyk ir pats yra gelbėjęs vadinamiesiems draugeliams: vienas jų iš namų išėjo pirkti savo vaikui „pampersų“, kitas – vaistų, bet kelias užsibaigdavęs kazino. Tado nuomone, kazino griežtai turėtų būti draudžiama lankytis asmenims iki 18 metų. Jis tikino norįs rėkte išrėkti žmonėms, kad šie nesusigundytų reklamomis, saugotų savo vaikus ir iš smalsumo nežengtų pragaištingo pirmojo žingsnio.
|
|
