Pajūrio naujienos
Help
2022 Rugsėjis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še3101724
Se4111825
Apklausa

Ar tikrinate informaciją, paskleistą socialiniuose tinkluose?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Stanislovas Tiškevičius (kairėje) su seseria Marija (1891–1896) ir jaunesniuoju broliuku Juozapu (dešinėje). Fot. Vaclovas Zatorskis. Kaunas, apie 1896 m.

Iš paskutiniojo Kretingos grafo Aleksandro Tiškevičiaus gausių palikuonių senųjų kretingiškių atminty geriausiai išliko 1941 m. prie Skuodo žuvęs Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas, tarpukario Kretingos verslininkas ir visuomenininkas Kazimieras Tiškevičius, kurio palaikai ilsisi grafų Tiškevičių šeimos koplyčioje senosiose miesto kapinėse.

Kazimieras buvo tiktai šeštas iš dešimties grafų Marijos Puslovskos ir Aleksandro Tiškevičių vaikų. Iš viso šioje didikų šeimoje augo šešios dukros (viena, vyriausioji – Marija, mirė būdama 5 metukų) ir keturi sūnus – Stanislovas, Juozapas, Kazimieras ir Jurgis.

Pirmasis Marijos ir Aleksandro Tiškevičių kūdikis ir vyriausiasis sūnus gimė 1888 m. kovo 5 d. Lentvario dvare. Pakrikštytas buvo Stanislovu Juozapu Marija (rusiškuose šaltiniuose vietoje Marijos vadinamas Marijonu). Pirmąjį vardą gavo motinos tėvo Stanislovo Puslovskio, antrąjį – senelio iš tėvo pusės Juozapo Tiškevičiaus, o trečiąjį – motinos garbei. Gimdamas jis paveldėjo grafo titulą, kurį oficialiuose dokumentuose rašydavo prie pavardės, ir Tiškevičių giminės herbą „Leliva“.

Iš pradžių augo Lentvario dvare, kuriame tėvai rezidavo po santuokos, o vėliau – po senelio Juozapo Tiškevičiaus mirties, šeimos rezidencija tapusiame Kretingos dvare. Taip pat vaikystės ir paauglystės dienas leisdavo Vilniuje, Trakų gatvėje stovinčiuose senelės Sofijos Tiškevičienės rūmuose, kur tėvai apsistodavo atvykę aplankyti giminių arba tvarkyti įvairių reikalų. Vasarodavo su tėvais motinos paveldėtame Išlaužo dvare prie Nemuno, lankydavosi Palangoje pas senelę Sofiją Tiškevičienę viloje „Sofija“ (dabar – „Anapilis“), svečiuodavosi dėdės Felikso Vincento Tiškevičiaus naujuose Palangos dvaro rūmuose. Retsykiais su motina, tėvu ar seneliu Stanislovu Puslovskiu išvykdavo į Vokietijos, Šveicarijos, Austrijos, Italijos ar Prancūzijos kurortus.

Liepojos Nikolajaus gimnazijos I b klasės gimnazistas Stanislovas Tiškevičius. Karlo Šulco fotoateljė. Liepoja, 1900 m.

Pradžios mokslo žinių bagažą sukaupęs tėvų dvaruose, prižiūrimas, auklėjamas ir mokomas guvernančių ir samdomų mokytojų, 1900 m. įstojo į Liepojos Nikolajaus gimnaziją. Kaip ir Mintaujos (dab. Jelgava) gimnazija, tai buvo prestižinė Rusijos imperijos Kuršo gubernijos vidurinė mokykla, į kurią savo atžalas mokytis noriai leido ne tik šios, bet ir Kauno, Vilniaus gubernijų dvarininkai ir bajorija, įvairių konfesijų (evangelikų liuteronų, judėjų, katalikų, stačiatikių) turtingi miestiečiai, miestelėnai ir valstiečiai. Gimnazijoje buvo mokoma rusų kalba, o mokymo programoje daug dėmesio skirta klasikinių – lotynų ir graikų – kalbų studijoms.

Sekdamas dėdės Vladislovo Tiškevičiaus pavyzdžiu, baigęs Liepojos gimnaziją Stanislovas nutarė siekti teisininko išsilavinimo. Todėl įstojo į Jurjevo imperatoriškąjį universitetą, kuriuo nuo 1893 m. buvo vadinamas senas tradicijas turintis dar XVII a. įkurtas Dorpato (dabar – Tartu) universitetas.

Universitetą baigusį jaunuolį užklupo Pirmojo pasaulinio karo įvykiai. Karo pradžioje jis buvo pašauktas į Rusijos imperijos kariuomenę. Turėdamas aukštąjį išsilavinimą ir išėjęs karinius mokymus, jis gavo puskarininkio (praporščiko) karinį laipsnį ir buvo išsiųstas į Kaukazo frontą, kur paskirtas tarnauti į su Osmanų (Turkijos) imperijos kariuomenės daliniais besikaunančios Atskirosios Sibiro kazokų brigados štabą.

Marija Puslovska-Tiškevičienė (sėdi dešinėje) su dukterimis Ona Marija ir Izabele, tėvu Stanislovu Puslovskiu, sūnumi Stanislovu Tiškevičiumi (stovi kairėje) ir dviem guvernantėmis. A. Stenderio ir C° fotoateljė. San Remas, Italija, apie 1903 m.

Išlikęs 1914 m. pradžioje tėvui rašytas jo laiškas liudija, kad Stanislovas ne sykį lankėsi Krokuvoje, kuri po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo atiteko Austrijos imperijai. Lenkakalbių padėtis Austrijoje buvo geresnė negu tų, kurie atsidūrė po Prūsijos (Vokietijos) ir Rusijos padu. Čia mokyklose, valdžios įstaigose ir teismuose galima buvo vartoti lenkų kalbą, veikė Galicijos krašto seimas, sprendęs vietinių gyventojų klausimus, o Krokuvos ir Lvovo universitetai tapo visos istorinės Lenkijos kultūros centrais. Todėl Rusijos imperijoje gyvenę grafai Tiškevičiai ir jų atžalos mėgo lankytis ir viešėti Krokuvoje, kurioje stovėjo šios giminės rūmai.

Manoma, kad išvykų į Krokuvą metu Stanislovas susipažino su būsimąja savo žmona Marija Milevska. Mergaitė gimė Krokuvoje 1891 m. vasario 11 d., tačiau nepraėjus nė trims mėnesiams neteko mamos – Marijos Dembskos-Milevskos. Todėl dukters auklėjimu teko rūpintis tėvui Juozapui Milevskiui (1859–1916). Tai buvo žymus mokslininkas ir visuomenės veikėjas, teisės ir politinės ekonomijos mokslų daktaras, bankininkystės specialistas, Jogailos universiteto Krokuvoje profesorius, Lenkų meno ir mokslo akademijos narys, Galicijos seimo narys ir Galicijos krašto banko direktorius. 1914 m. carinės Rusijos armijai užėmus dalį Galicijos, Juozapas Milevskis Lvove pateko į rusų nelaisvę, kurie jį 1915 m. išsivežė į Kijevą. Norėdama tėvui padėti, kartu išvyko ir duktė Marija. Ją netrukus čia susirado ir vedė išrinktasis, Sibiro kazokų brigados štabo puskarininkis Stanislovas Tiškevičius.

Sofija Tiškevičienė su anūkais ant „Sofijos“ („Anapilio“) vilos laiptų. Viršuje dešinėje stovi kretingiškis grafaitis Stanislovas Tiškevičius. Fot. Paulina Mongirdaitė. Palanga, apie 1905 m.

Pagal to meto tradiciją Stanislovas, būdamas vyriausiasis sūnus, turėjo paveldėti šeimos rezidenciją – Kretingos dvarą. Tačiau panašu, kad tėvai jam rengėsi perduoti vaizdingoje vietoje prie Nemuno buvusį Eleonoravo dvarą su Panemunės (Gelgaudų) pilimi, kurie po jų savininko Stanislovo Puslovskio mirties 1905 m. atiteko vienintelei dukrai iš pirmosios santuokos Marijai Puslovskai-Tiškevičienei. Aleksandras Tiškevičius domėjosi galimybe tęsti uošvio pradėtus apgriuvusios pilies atstatymo darbus, tačiau finansiniai jo valdų resursai to padaryti iki Pirmojo pasaulinio karo neleido. O po karo tų galimybių išvis nebeliko, nes Lietuvos žemės reforma smarkiai apkarpė sutuoktinių Tiškevičių valdas, atimdama iš jų panemunėse buvusius Išlaužo, Eleonoravo ir kitus dvarus su palivarkais bei Panemunės pilį. Be to, Aleksandro sūnui Stanislovui Tiškevičiui Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje išvykus į nepriklausomybę ir valstybingumą atkuriančią Lenkiją ir tapus jos piliečiu, į Lietuvoje likusį tėvų turtą jis nebegalėjo pretenduoti.

Jurjevo (Tartu) universiteto Teisės fakulteto studento grafo Stanislovo Tiškevičiaus asmens pažymėjimas. Apie 1912 m. Tartu universiteto (Estija) archyvas

Persikėlę į Lenkiją, Marija ir Stanislovas Tiškevičiai įsikūrė jos sostinėje Varšuvoje. Čia Stanislovas vertėsi teisininko praktika, aktyviai dalyvavo visuomeninėje ir miesto savivaldybės veikloje. Klaipėdoje tarpukariu leistas laikraštis „Vakarai“ 1937 m. liepos 31 d. numeryje rašė, kad Kretingos grafo sūnus Stanislovas Tiškevičius buvo išrinktas Varšuvos burmistru. Jį buvus burmistru nurodo „Lenkų biografijų žodyno“ 21-as tomas ir Kretingoje po nepriklausomybės atkūrimo lankęsis paskutinysis Palangos grafas Alfredas Tiškevičius. Tačiau tarpukariu Varšuvos miesto savivaldybei vadovavo renkamas prezidentas, o burmistrai buvo miesto rajonų vadovais. Stanislovas Tiškevičius galėjo būti laikomas vieno tokių rajonų burmistru, nes, kaip nurodyta jo antkapinėje epitafijoje, nuo 1935 m. iki 1944 m. spalio 5 d. jis buvo miesto prezidento atstovas Varšuvos Pietų rajone.

Vokietijai 1939 m. užpuolus Lenkiją, pas Stanislovą iš Kretingos atvyko motina Marija Tiškevičienė, susirūpinusi agresiją patyrusioje šalyje gyvenančių savo vaikų likimu. Jis padėjo motinai ieškoti Varšuvos psichiatrinėje ligoninėje gydyto ir su kitais ligoniais miestą užėmusių vokiečių sušaudyto jauniausio savo brolio Jurgio palaikų. Besisvečiuojančiai motinai 1939 m. lapkričio 29 d. mirus, rūpinosi jos laidotuvėmis Povonzkų kapinių Tiškevičių kapavietėje.

Stanislovas Tiškevičius, atvykęs į Kretingoje vykusias tėvų auksines vestuves. Fot. Ignas Stropus, 1937 m.

Lenkijos Liaudies Respublikoje Stanislovui Tiškevičiui teko sunkiai verstis. Jam susirgus, gelbėjo sesuo Aleksandra Tiškevičiūtė – Mirštančio Jėzaus Širdies seserų kongregacijos vienuolė Antanina, priėmusi brolį globai į Lipnicos uršuliečių vienuolyną. Ten Stanislovas Tiškevičius praleido paskutines savo gyvenimo dienas, o 1965 m. rugpjūčio 24 d. iškeliavo amžinybėn. Palaidotas buvo Povonzkų kapinėse, šalia motinos. Po 21-erių metų greta jo atgulė ir žmona Marija Milevska-Tiškevičienė, mirusi Varšuvoje 1986 m. lapkričio 13 d.

Gyvendami Varšuvoje, Stanislovas ir Marija Tiškevičiai susilaukė dviejų vaikų: sūnaus ir dukters. Sūnus gimė 1918 m. kovo 3 d. Senelio, t. y. Stanislovo tėvo, garbei jis buvo pakrikštytas Aleksandru, o taip pat dar gavo viduramžių Krokuvos kunigaikščio Lešeko vardą. Tarnavo Lenkijos kavalerijos kariuomenėje, į atsargą išėjo būdamas poručiku (leitenantu). Hitlerinei Vokietijai užpuolus Lenkiją, dalyvavo kare, o vėliau tapo ginkluoto pasipriešinimo nacių okupacijai nariu.

Stanislovo sūnus, Varšuvos sukilimo dalyvis Aleksandras Lešekas Tiškevičius. Než. fotografas. 1944 m. Muzeum Powstania Warszawskiego (Varšuvos sukilimo muziejus).

Apie 1940 m. vedė Jadvygą Kulčinską (1921–1993), su kuria 1944 m. susilaukė dukters Kristinos. 1944 m. abu sutuoktiniai dalyvavo garsiajame Varšuvos sukilime prieš vokiečių okupacinę valdžią, kuriuo siekta atkurti Lenkijoje teisėtą valdžią ir neleisti įsitvirtinti prosovietinei vyriausybei. Aleksandras Lešekas, pasirinkęs „Guralio“ („Kalniečio“) slapyvardį, vadovavo Armijos Krajovos V apygardos I rajono 1-ojo Juzefo Pilsudskio lengvosios kavalerijos pulko 1-ajam eskadronui. Jo žmona, slapyvardžiu „Jadzia“ („Jadzė“) tarnavo tame pačiame eskadrone ir turėjo poručiko laipsnį. Numalšinus sukilimą, Aleksandras Lešekas pateko į vokiečių nelaisvę ir kalėjo šiaurės vakarų Vokietijoje šalia Zandbostelio miestelio veikusioje karo belaisvių stovykloje „Stalag X B“, iš kurios jį su kitais likimo draugais 1945 m. balandžio 29 d. išvadavo britų kariuomenės kariai.

Lenkijai atsikračius komunistų valdžios, Aleksandras Lešekas aktyviai dalyvavo Armijos Krajovos veteranų sąjungos veikloje, buvo išrinktas šios organizacijos pirmininku, o 1991 m. jam suteiktas atsargos majoro laipsnis. Jis buvo apdovanotas valstybiniais kariniais ir atminimo apdovanojimais, tarp kurių svarbiausi yra karinės šlovės ordino „Virtuti Militari“ sidabro kryžius ir Lenkijos Atgimimo ordino Komandoro kryžius. Mirė 1995 m. vasario 17 d. Varšuvoje. Palaidotas Povonzkų karių kapinėse, šalia prieš porą metų amžinybėn iškeliavusios žmonos.

Marijos ir Stanislovo Tiškevičių duktė Irena Marija gimė 1922 m. spalio 30 d. Sulaukusi 21-erių metų ištekėjo už diplomuoto inžinieriaus Stepono Kazimiero Mirovskio (1920–1996). Jis taip pat buvo antinacinio ginkluoto pasipriešinimo dalyvis, o po karo – aktyvus Lenkijos skautijos (harcerų) veikėjas, standartizacijos ir metrologijos specialistas, parašęs daugiau kaip 200 mokslinių darbų apie standartizacijos technologijas. Sutuoktiniai 1952 m. ir 1954 m. susilaukė dviejų sūnų – Kristupo (Kšištofo) ir Stanislovo. Irena Marija mirė 1992 m. liepos 25 d. Varšuvoje ir buvo palaidota šalia tėvų ir senelės. Jos vyras Steponas Mirovskis mirė 1996 m. liepos 13 d. Osle Norvegijoje, dalyvaudamas pasaulinėje skautijos konferencijoje, o liepos 22 d. buvo palaidotas Povonzkų karių kapinėse.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas