Menininkui svarbu... konkuruoti su savimi

Dailininkas Andrius Miežis negaili saviironijos nei žodžiais, nei paveiksluose.

Sugrįžęs iš respublikinio tapybos plenero Alantoje Molėtų rajone, kretingiškis dailininkas Andrius Miežis pasidalijo, kaip svarbu menininkams bendrauti tarpusavyje, neužsidaryti savame kiaute. „Menininkui būtina išvykti, kad pamatytų kitus, sužinotų, kuo jie kvėpuoja. Nes, jei užsidarysi savo dirbtuvėse, bus sunku „diagnozuoti“ ir savo kūrybą“, – tvirtino jis.

Į privačią kaimo turizmo sodybą garsius šalies dailininkus pakvietė menininkų pora Giedra Purlytė ir Saulius Žvirblis. Kūrybos tema buvo plati ir laisva – nuo peizažo iki vidinių inspiracijų. Tarp plenere kūrusių menininkų – Miglė Kosinskaitė su vyru estų menininku Peter Krossman, grafikė Eglė Kutskaitė, Arvydas Kašauskas, taip pat – įžymus šalies menininkas Nacionalinės premijos laureatas 87-erių abstrakcionistas Eugenijus Cukermanas. „Žavėjo ši charizmatiška asmenybė: įžvalgos, atmintis, gebėjimas bendrauti. Beje, jis – ir labai šiuolaikiškas, modernus, puikiai išmanantis dabarties technologijas. Man buvo didžiulė garbė ir malonumas pažinti šį žmogų“, – kalbėjo A. Miežis.

Plenere Alantoje sukurtas darbas išsyk patraukė jo stiliaus gerbėjų dėmesį.

Jis taip pat pasidžiaugė privačia plenero iniciatyva: „Man, kaip menininkui, gyvenančiam provincijoje (iš tiesų man nepatinka šis žodis, nes turi neigiamą atspalvį – gali būti ir Paryžiuj, bet jaustis kaip provincijoje), labai svarbu yra pasidalinti idėjomis ir techninėmis naujovėmis. Vienas kurdamas nelabai jauti pulsą, o kuriant labai svarbu yra konkuruoti su savimi pačiu.“

Kretingiškio pastebėjimu, būtų miela kažką panašaus surengti ir Kretingoje – turizmo sodybų šeimininkai suteiktų bazę, o darbai liktų Kretingos muziejui ar Kultūros centrui, bibliotekai. „Atrodo, daug menininkų Lietuvoje, bet juos sukviesti, kad atitiktų ir meninį lygį, ir būtų nekonfliktiškos asmenybės – ojoj, patikėkit, menininkai egocentriškos asmenybės, kaip katinai – ką noriu, tą sakau ar darau. Nėra paprasta iš tos gausybės surinkti tinkamą būrelį“, – plenerų organizacinius niuansus atskleidė kretingiškis, daugkartinis jų dalyvis.

Plenerai kaimiškoje aplinkoje – ir pabėgimas nuo kasdienybės, ir buvimas tarp bendraminčių.

Menininkas neslėpė, kad kūrybiniai antplūdžiai jį aplanko labai žemiškoje aplinkoje, kai gerai jaučiasi, kai mintys neužimtos bereikalingais dalykais: „Inspiracijoms man nereikia specialios aplinkos – olos, krioklio, miško tankmės ar dar kažko. Kai gera kūnui, gera ir sielai. Daugiau kūrybos yra galvoje: kai subrandini, ir paleidi į drobę. Įdomu save nugalėti: tapau, siekiu vis tobuliau. Nors žinau, kad tobulybės nepasieksiu, bet lenktyniauju su savimi. Vieninteliame dalyke ir turiu kantrybės, o va, pavyzdžiui, išsikepti skanią kiaušinienę man – aukštasis mokslas, vis prisvyla“, – negailėdamas saviironijos, kaip ir savo darbuose, pajuokaudamas kalbėjo dailininkas siurrealistas A. Miežis.

Taip pat svarbu meno žmogui reprezentuoti savo kūrybą. Vienu sėkmingiausių pasirodymų meno terpėje jis įvardino savo dalyvavimą prieš mėnesį įvykusioje tarptautinėje meno mugėje „Art Compensa“ galerijoje, o per šiuos metus – parodoje Dailės akademijos galerijoje.

• Rašyti komentarą (0)