|
|
|
Siuvėjos užrašai – paminklas ne tik sau
Kadangi ši knyga, kurioje publikuojamas visas kūrybinis palikimas, yra pirmoji ir juo labiau pomirtinė, pravartu skaitytojus plačiau supažindinti su siuvėjos iš Grybovskos biografija. S. Pučinskaitė-Pladukienė gimė 1907 m. rugpjūčio 8 d. Plungės rajone, Kuzavo dvare, netoli rašytojos klasikės Žemaitės gimtinės Bukantės. Tėvas – Petras Pučinskas. Pagal socialinę kilmę – kumetis. Jo gimimo vieta – Šatės. Dar būdamas trejų neteko tėvo. Likusius vaikystės metus praleido Prialgavos kaime. Kad ir mažai mokslų ragavęs – baigė tik kelias klases, mokėjo gerai skaityti ir rašyti. Vertino tuos žmones, kurie buvo mokyti. Meilę knygai įskiepijo ir savo vaikams. Mėgo meistrauti: dirbo stalus, kėdes, suolus... Nevengė ir ūkiškų darbų. Dirbo viską, ko pageidavo šeimininkai. Nemažai metų praleido Brotykuose. Ūkininkams įtiko, nes buvo darbštus ir tvarkingas, doras ir nuoširdus. Pasilinksminimo vakarėliuose buvo nepralenkiamas šokėjas. Be to, Petras dar turėjo ir Dievo dovaną – gražiai griežė smuiku. Todėl visoje Šačių parapijoje buvo žmonių mylimas ir gerbiamas, laikomas šviesiausiu žmogumi. Mama – Onutė Liaučytė. Vienturtė ūkininko duktė. Kilusi iš Brotykų kaimo. Jos tėvai buvo turtingi. Todėl vaikystėje nepatyrė nei skurdo, nei vargo. Jaunystėje atrodė tikra anų laikų panelė: buvo aukšta, liekna, šviesaus veido. Mokėjo gaminti, patiko siūti, nerti, megzti... Dar nė šešiolikos neturėdama pamilo berną Petrą Pučinską. Nors motina (merginos tėvas jau buvo miręs) ir puoselėjo viltį, kad duktė ištekės už turtingo vyro – beveik jau susižiedavusi buvo su jaunu ūkininku Domarku, vis dėlto viskas apsivertė antraip – slapta susituokė su jaunystės metų draugu. Nuvilta Liaučienė jaunavedžius Oną ir Petrą išvarė iš savo namų. Taip jauna Pladuko šeima atsidūrė kitur – Kuzavo dvare, kurį valdė Onutės teta. Čia bekumečiaudami ir vaikų susilaukė. Su metais augo ir jaunų tėvų troškimas – įsigyti nuosavos žemės. Todėl gyveno taupiai ir tvarkingai, dėjo pinigą prie pinigo, kad išsipildytų svajonė. Netikėtai vieną dieną pasiekė žinia, kad vargšams pardavinėjamos žemės Geidučių kaime. Ją įsigyti nutarė ir Pladukai. Už penkių dešimtinių žemės sklypą savininkui turėjo sumokėti 200 caro rublių. Ir vis tik sudurti galą su galu nepavyko: prireikė Petrui parduoti net savo mylimą muzikos instrumentą – smuiką. Nors pinigų už jį ir daug gavo, bet džiaugsmą temdė gailesčio ašaros. Galiausiai praturtėję Pladukai nusipirko Skuodo rajone, Geidučių kaimo gale, žemės rėžį Grybovską. Taip ji buvo vadinama dėl to, kad kažkada tame pakrašty esantys dideli žemės plotai priklausė rusų ponui Grybovskiui. Neveltui vietos gyventojai kartais juos pavadindavo ir karališka žeme. Joje buvo neįžengiamas miškas su raistais, upokšniais, pilnas gamtos gėrybių: grybų, uogų... Netrūko jame ir gyvūnų: vilkų, barsukų, šernų... Netrukus joje, susirentę pirkelę, pradėjo savarankišką gyvenimą. Nauja sodyba, nauji darbai. Nelengva buvo akmenuotą kalnyną paversti ariama žeme. Per penkiasdešimt išgyventų metų čia buvo visko – ir džiaugsmo, kai gimė nauji vaikai, ir ašarų, kai reikėjo ne vieną jų guldyti į aukštą Šačių kalnelį. Ir atokių namų ramybėje nepaliko nei karo audra, nei dramatiškas pokaris. Stefa užaugo didelėje šeimoje: buvo keturiolika vaikų. Deja, iš jų septynis nušienavo giltinė. Būsimoji siuvėja buvo trečioji. Nors mokytis teko nedaug – baigė tik du skyrius, knygų alkis buvo nenumalšinamas. Iki išnaktų skaitydavo Žemaitę, Vaižgantą, Krėvę... O koks neišpasakytas džiaugsmas nušvisdavo akyse, kai jos rankose atsidurdavo paprastas medžio pagaliukas su pririšta metaline plunksna. Tada per baltą popieriaus lapą nuvingiuodavo vienas žodis po kito. Nors juose nebuvo nei nosinių, nei ilgųjų balsių, nei kablelių tarp bėgančių žodžių, bet užtat mintys – stebinančios. Rašiniuose skleidėsi šilčiausi atsiminimai apie senelius, tėvus, brolius, seseris, kaimynus. Atgijo skaudūs, dramatiški karo ir pokario metai. Neužmiršo ir tų žmonių, pas kuriuos tarnavo. Tik iš gilaus sielvarto, praradimų ir netekties gimė pirmosios eilės sūnui. Į literatūrinio kelio aukštumas kopti padėjo ne tik dukra Adelė Semenavičienė, kuri, baigusi Šiaulių pedagoginio instituto, Klaipėdos valstybinės konservatorijos fakultetą, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros bei muzikos mokytojos specialybę, bet ir Skuodo rajono laikraštis „Mūsų žodis“. Daug šiltų žodžių ir patarimų susilaukė iš žurnalistų Juozo Kurtinaičio, Juozo Vyšniausko. Nepadėti plunksnos paragino ir poetas Stasys Jonauskas. Neužmirštamą įspūdį paliko literatų susirinkimai, kuriuose būdavo aptariama literatų kūryba. Įkvėpta naujovių, siuvėja iš Grybovskos degė kūrybiniu džiaugsmu. Taip mažoje šiluose susigūžusioje pirkelėje po sunkių dienos darbų gimė gausybė intriguojančių pasakojimų, tikrų ir netikrų istorijų. Gal jų būtų ir daugiau sugulusių į šią knygą, jei ne prievartinė sovietinė melioracija, kuri negailestingai varė visus nuo žemės į cementines gyvenvietes. Apsigyvenusi su dukra Adele Salantuose, kūrėja nebeįaugo į naująją erdvę. Ilgėjosi laukų ramybės ir tylos, savų žmonių, avelių ir stirnų, kurios per žiemą duonkepėje gyvendavo. O ir metai vis labiau lenkė pečius, mažino jėgas. Bet ir Salantų „didmiestis“ nepražudė kūrėjos, tik pasuko jos kūrybinį kelią kita linkme: susidomėjo tautosakos menu. Pradėjo užrašinėti iš vaikystės metų į atmintį atklydusias dainas, pasakas, sakmes, nutikimus... Tuo metu ypač pravertė susitikimai su žinomu tautosakos rinkėju Jurgiu Dovydaičiu, kuris nepaprastai vertino S. Pladukienės dainuojamąsias mįsles ir patarles, brangino pasakojamuosius kūrinius, vis akcentuodamas, kad visa tai jau yra istorija ir ją reikia išsaugoti ateinančioms kartoms. Nors S. Pladukienė jau seniai išėjo į amžinybę – mirė 1998 m. kovo 20 d., jos gyvenimas ir kūryba įkvepia jėgų ir stiprybės. Ji žinoma ne tik Skuode ir Kretingoje, bet ir visoje Lietuvoje. Juk tai ryškiausia žemaičių tautosakos pateikėja – padainavo per 500 dainų. O kas besuskaičiuos, kiek sukurta ar atkurta kitokio žanro tautosakinių kūrinių? Kiek šviesių ir skaudžių gyvenimo akimirkų užfiksuota meniniuose vaizdeliuose. S. Pladukienės tekstai žavi skaitytoją ne tik sodria, gyva kalba, bet ir intriguojančiu turiniu, kurie pagal vaizduojamąjį objektą gana įvairūs. Vieni autobiografiniai. Iš jų sužinome apie kūrėjos gyvenamąją erdvę, biografini laiką, santykį su artimiausiais žmonėmis, apie laikmečio inovacijas, besiveržiančias į provincialią erdvę („Keturių vėjų pagairėje“, „Vaikystės dienos tėviškėje“, „Tikybos pamoka“, „Kaip išmokau amato“, „Pirmoji kelionė“, „Spektaklis daržinėje“, „Kino menas Geidučiuose“). Kai kuriuose tekstuose įamžinti artimųjų, kaimynų ar šiaip atsitiktinai sutiktų žmonių paveikslai („Atsiminimai apie Donėlą“, „Pasakojimas apie Liutiką“, „Birutė Bružaitė“, „Songailienės bulvės“, „Marijonė“ ir kt.). Karo ir pokario drama atsiveria pasakojimuose „Keturių vėjų pagairėje“, „Mano brolis Petras“, „Naktį“ ir kt. Daug įdomybių atrasime skaitydami tautosakos skyrių, kuriame dominuoja įvairaus žanro kūriniai. Žavėsimės pasakomis, sakmėmis, pasidžiaugsime patarlėmis ir priežodžiais, žaismingą vaikystę primins mįslės ir minklės, skaičiuotės ir greitakalbės, smagiai prajuokins keiksmažodžiai ir pajuokavimai... Knyga „Siuvėjos iš Grybovskos užrašai“ ne tik įdomi skaityti, bet ir verčianti suklusti, ar deramai vertiname ir branginame senolių kūrybinį palikimą. Ar viską padarėme, kad gyvenimiška išmintis, gėris ir grožis nepražūtų sumaterialėjusiame pasaulyje? Siuvėjos iš Grybovkos užrašai tebūna įkvėpimo šaltinis darbinei veiklai, kad pasistatytume paminklą ne tik sau, giminėms, artimiesiems, bet ir visai Lietuvai.
Juozas MAKSVYTIS
Pedagogas
|
|
