|
|
|
Motina savo gyvenimą pašventė neįgaliems sūnums
Imbarėje gyvenanti Danutė Petronėlė Luotienė retai kur išvyksta iš namų. Jos didžiausias rūpestis - du suaugę negalią turintys sūnūs. Moteris nuo jų negali atsitraukti net trumpam.
Vyrui nerūpėjo vaikų likimas D.P.Luotienė sako, jog ištekėjo nebe jauniklė, o baigdama trečią dešimtį. Kuo ją vyras Justinas sužavėjo, šiandien ji negali pasakyti. Su Justinu susipažino šokiuose. Pasak jos, ji buvo kaimo vaikas, o jis – „miesto paukštis“. Kai 1962 metais pasaulį išvydo vyresnėlis Viktoras, ji net neįtarė, jog vaikas gimė su proto negalia. Tačiau jos mama – Stanislava Mažeikienė, užauginusi savo septynis vaikus,- pastebėjo, jog Viktoras truputį kitoks negu kiti vaikai. Kodėl jis gimė toks, gydytojai nieko negalėjo pasakyti. 1966 metais pasaulį išvydo dar vienas sūnus – Virginijus. Jo atėjimu į pasaulį Justinas nesidžiaugė - dar vaikui negimus, jis išėjo iš namų pareiškęs, jog Petronėlė „badu nusprogsianti“. Likimas buvo negailestingas D.P.Luotienei: Virginijus taip pat gimė nesveikas – sergantis dauno liga. Didžiausias ramstis sunkiausiomis akimirkomis Petronėlei buvo kartu gyvenanti mama, kuri mylėjo ir prižiūrėjo savo anūkus. Petronėlė nesėdėjo sudėjusi rankų - dirbo kolūkio ir savo laukuose, todėl vaikai buvo sotūs ir aprengti. Ji net pirmoji kaime įsigijo televizorių, o pažiūrėti tuo metu populiarios „Petraičių šeimos“ sugužėdavo pusė kaimo. Niekada nemušė vaikų Moteris sakė, jog niekada nemušė savo vaikų, nes to nedarė ir jos tėvai. - Kartą su broliu gavome nuo tėvų per užpakalį, jog nesužiūrėjome besiganančių karvių ir šios nuėdė burokų daigus. Tokį mušimą brolis pavadino „kelnių nudulkinimu“, - sakė pašnekovė. Moteris teigė vyresniajam sūnui kampe turinti „vytelę pabaidymui“, tačiau niekada jos nenaudojanti. Viktoras bijo net mažo vaiko, kad jo nenuskriaustų. Todėl ji niekada neišdrįsianti jam suduoti. Kartą pažįstama prisipažino, jog neištvertų ir priluptų neklausantį sūnų. - Kaip galima mušti vaiką, juolab, kai šis nieko nesupranta? – stebėjosi Petronėlė. D.P.Luotienė neslepia, jog gydytojai jai siūlė atiduoti vaikus į prieglaudą, tačiau ji taip pasielgti negalinti. Norėjo, kad jos vaikai, kaip ir panašaus likimo, Rusnėje lankytų mokyklą, tačiau jų nepriėmė. Moteris įsitikinusi, kad ji reikalinga savo vaikams, ir mano, kad be jos jie ilgai neišgyventų. Vaikai apsupti artimųjų meilės Mirus mamai, vaikus Petronėlei prižiūrėti padėjo pensininkė sesuo, iki tol dirbusi Kartenoje mokytoja. Buvo netekėjusi ir savų vaikų neturėjo, todėl Viktorą ir Virginijų mylėjo tarsi savus. Ir kai prieš keletą metų sesuo mirė, Petronėlei buvo didžiulė netektis – didesnė negu mamos. Nes mamai mirus, ji dar turėjusi jėgų, o mirus seseriai, ją pačią jėgos apleido – kojos ir tos tapo žaizdotos. Kiti artimieji taip pat stengiasi padėti Petronėlei. Jai sunegalavus ir atsigulus į ligoninę, Salantuose gyvenančio brolio žmona Aldona neatsisako prižiūrėti vaikų. O atėjus šventėms, ji kaip įmanydama stengiasi juos pradžiuginti. Ir dabar dar namuose puikuojasi didžiuliai velykiniai šokoladiniai zuikiai. Kitame namo gale gyvenanti 84 metų sesuo Birutė taip pat neužtrenkia durų vaikams prieš nosį. Viktoras, kur buvęs, kur nebuvęs, vis lekia pas ją. Vaikai iš namų niekur neišvyksta. Kartais vyresnysis pajunta norą pasprukti iš kiemo. Petronėlei, judančiai tik su dviem lazdomis, sunku jį suvaldyti. Yra tekę prašyti net kitų pagalbos, kad nuo namų nuklydusį sūnų surastų. Todėl motina nuo savo vaikų nenuleidžia akių. Ji juos maitina, prausia, rengia. Atėjus nakčiai, visi įsitaiso viename kambaryje. Taip jai - ramiau. - Virginijus naktį nusimetęs antklodę ir sušalęs ima šaukti. Ir man tenka keltis jį apkloti, - sakė pašnekovė. Petronėlė sako, jog ir dvidešimt vaikų augindama ji būtų turėjusi mažiau bemiegių naktų, negu prižiūrėdama du savo sūnus. D.P.Luotienė žino savo vaikų charakterius ir jų pomėgius. Viktoras mėgsta prisirinkti medžio šakų ir jas pjaustyti. O pamatęs nepažįstamą žmogų - ištiesęs ranką pasisveikinti. Motina džiaugėsi, jog vaikai nėra piktybiniai ar agresyvūs. Ir tik jai garsiau įsijungus televizorių trumpam atsikvėpti ir pažiūrėti vienintelį filmą - „Nekviesta meilė“, sūnūs iš nepasitenkinimo gali šūktelti, nes nė vienas jų nekalba. To, ką Petronėlė išgyveno per savo gyvenimą, nelinkėtų nė vienai moteriai. Ir jei viską atvirai papasakotų, plaukai dar kam ant galvos „atsistotų“. Iš pradžių skausmą išliedavo ašaromis. O jų buvo tiek, kad jose „būtų galėjusi išsimaudyti“. Ne visada žmonės ją ir supranta. Kartą, sūnui pradėjus bėginėti ligoninės koridoriumi, D.P.Luotienė paėmė jį ant rankų, kad kitiems nekliudytų. Viena iš šalia buvusių moteriškių pasišaipė: negi ir pas panelę sūnų nuneš ant rankų. Tačiau ji sutiko ir nuostabių žmonių. Viena tokių – Salantuose dirbusi medicinos sesuo Silva Kelpšienė, kuri dėl Petronėlės skaudamos kojos beveik kasdien po darbo atvykdavo pas ją į namus. - Ji verta pačių gražiausių padėkos žodžių, parašytų aukso raidėmis. Ne kiekviena dukra rūpinasi savo mama taip, kaip ši moteris rūpinasi manimi, - sakė susigraudenusi pašnekovė. Ji ir dabar ištikus bėdai gali paskambinti Silvai. Bendravimas telefonu – vienas didžiausių malonumų Petronėlei. Telefoniniai pokalbiai jai padeda nors trumpam užsimiršti. Žvelgdama į prabėgusį gyvenimą, moteris sako, jog jis dar nuo jaunystės galėjo būti kitoks, tačiau, matyt, kiekvienas žmogus turi savo likimą. Ir nuo jo nepabėgsi. D.P.Luotienė supranta, jog vaikams lemta gyventi ilgiau už tėvus, todėl iš anksto pasirūpino jų tolimesniu likimu. Ir vien apie tai pagalvojus, jai iš skausmo plyšta širdis.
|
|
