Kretingiškių vaikus gydo jau penktą dešimtmetį

Kretingos PSPC vaikų gydytoja Sofija Mikelskienė tvirtino per 42-jus savo profesinės patirties metus praėjusi visas šio darbo grandis: nuo gimdymo procese dalyvavusios felčerės iki naujagimių, apylinkės, poliklinikos ir ligoninės vaikų skyriaus pediatrės. Kretingoje per tą laiką užaugo kelios gydytojos S.Mikelskienės prižiūrėtų ir gydytų vaikų kartos.

Sofija Mikelskienė vaikų gydytoja Kretingos poliklinikoje ir ligoninėje dirba jau 42-jus metus.

Vydmantuose gimusi ir augusi S.Mikelskienė sakė, jog medikės kelią ji pasirinko iškart po septynmetės mokyklos: įstojo į Klaipėdos medicinos mokyklą. Kažkokio ypatingo prigimtinio potraukio medicinai lyg ir nebuvę – tiesiog reikėjo rinktis kažkokią specialybę. Trejus metus ji dirbo felčere Skuode.

„Neturėjau pakankamai bendrųjų žinių, dėl to vakarais mokiausi ir baigiau vidurinę mokyklą. Viskas klostėsi lyg ir savaime: tolimesnis kelias – Kauno medicinos institutas. Norėjau grįžti į savo kraštą: 1966 m. jau kaip gydytoja atvykau dirbti į Kretingą, - prisiminė pašnekovė. – Tuomet nebuvo gydytojų skirstymo: gavai diplomą - kuo nori, tuo ir dirbk. Vyriausiasis gydytojas Stasys Klėgeris paskyrė dirbti pediatre“.

Pasak S.Mikelskienės, visos pediatrės tuomet dirbdavo ir poliklinikoje, kuri buvo įsikūrusi Kęstučio gatvėje, o po to bėgdavo į ligoninę. Čia darbas virė lyg avily: vaikų skyrius būdavo perpildytas sunkių ligonių - vaikai masiškai sirgdavo mažakraujyste, plaučių uždegimu, vyraudavo pūlinės infekcijos. Jeigu motina vaiko nemaitindavo krūtimi, jos neguldydavo į ligoninę kartu su kūdikiu.

Atėjus pas atskiruose boksuose suguldytus kūdikius, pirmiausia reikėdavę juos apkuopti, aptvarkyti, ir tik po to apžiūrėti bei gydyti. Vienok, pašnekovė tvirtino, nebuvę kada galvoti apie nuovargį: „Lyginant su dabartinėmis sąlygomis, tuometinė ligoninė priminė lazaretą. Lėkei bėgai, nebuvo tokio suvokimo, kaip nenoriu, nepriklauso, valandų neskaičiavai – dar ir budėti ligoninėje naktimis buvo privaloma. Viską atpirkdavo geri medikų tarpusavio santykiai, net ir po darbo pasilikdavome pabendrauti“.

Šiandien S.Mikelskienė – vienintelė pediatrė, priimanti vaikus Kretingos poliklinikoje. Kitos jos kolegės dirba vaikų ligoninėje arba persikvalifikavo ir tapo šeimos gydytojomis.

„Per 40 metų situacija labai pasikeitė: išnyko tokios vaikų ligos, kaip kokliušas, tymai, hepatitas B (gelta). Nuo jų vaikai yra skiepijami. Vaistai dabar tokie pat, kokie vyrauja pasaulinėje medicinoje, ir jų, manyčiau, dėl farmacijos firmų konkurencijos yra net per daug, - savo darbo laikotarpį nuo jo pradžios lygino gydytoja. – Tačiau dabar atsirado kitų blogybių: girti ir nuo kvaišalų bei narkotikų apsvaigę vaikai. Jeigu ligoninėje budi savaitgalį, kai mieste vyksta šokiai, žinok – atveš išblaivinti girtą 12 – 14 metų paauglį. Po girtuoklysčių pasitaiko ir paauglių komos atvejų“.

Gydytoja S.Mikelskienė – viena iš Kretingos ligoninės moterų choro „mohikanių“, chorinei dainai atidavusi 30 savo gyvenimo metų. Choras jau išaugo savo marškinėlius ir tapo Kultūros centro moterų choru „Svaja“. „Į repeticijas rinkdavomės ligoninės salėje ligonių popietinio poilsio valandomis. Vėliau repetuoti choras persikėlė į kultūros centrą“, - kalbėjo gydytoja. Iš choro ji išėjo pernai rudenį po šeimą ištikusios skaudžios netekties ir išgyvenimų, kai jūroje nuskendo jos žentas, vyresniosios dukters Kristinos vyras.

Sofija Mikelskų šeimoje – ne vienintelė medikė: jos vyras Romualdas dirba Palangos reabilitacijos ligoninės direktoriaus pavaduotoju, o Kristina – gydytoja ten pat. Jaunėlė Mikelskų duktė Rūta - Lietuvos ambasadoje Paryžiuje. Gydytoja džiaugiasi trimis anūkais: 5-mečiu Joriu ir 9-metėmis Vilte bei Urte.

Gydytoja prisipažino, kad didžiausias jos pomėgis – kelionės. Sovietmečiu apkeliauta visa Sovietų sąjunga, dabar ją traukia egzotiški kraštai. Moteris jau triskart pabuvojo Afrikoje: Tunise, Maroke ir Egipte. „Aplankiau ir dukrą Paryžiuje. Dar labai norėčiau nukakti į Italiją ir Šveicariją. Esu dar dirbanti pensininkė, ir dabar jau turiu finansinę galimybę keliauti. Gilioje senatvėje dar norėčiau nusipirkti mažą trobelę pamiškėj, auginti ožkelę – ir taip sugrįžti į savo vaikystės kraštą, pasinerti į gerus prisiminimus“, - atviravo S.Mikelskienė.

• Rašyti komentarą (2)