Į susitikimą surinko kone pusę tūkstančio giminaičių

Treji metai darbo, nuo pokalbių kaistantis telefonas, šimtai nuvažiuotų kilometrų, dešimtys aplankytų namų, šūsniai nuotraukų ir schemų – taip gimė Mamių kaimo Rojų giminės medis. „Giminės medžio kūrimas yra išties įdomus, tačiau daug laiko ir kantrybės reikalaujantis dalykas. Laiką, kurį užtruksite kurdami medį, lemia tai, kokio dydžio giminė, kiek kartų prisimenate pats ar jūsų giminaičiai. Darbas vertas vargo, nes informacija lieka ateities kartoms“, - mano salantiškis Adolfas Stanevičius, sukūręs savo tėvų giminės medžius.

Salantiškis Adolfas Stanevičius susikūrė savą sistemą giminės medžiui kurti. Jo nuomone, patogiausia naudoti paprastą schemą, kurioje kartos surašomos stulpeliais.

Pasak buvusio Salantų gimnazijos direktoriaus ir fiziko A.Stanevičiaus, žodis „medis“ – tai tik įprasta sąvoka. Iš tiesų, kuriant giminės medį, patogiausia naudoti schemą – tai aiškiau ir ne taip painu bei sudėtinga kaip medis. „Galima piešti medį su šaknimis ir šakomis, tačiau tai labai painu. Man, kaip daugelį metų mokinius mokiusiam fizikos, buvo daug priimtinesnės schemos“, – pasakojo buvęs fizikos mokytojas.

Pirmiausia reikia susirašyti senolius – seniausius prosenelius, kuriuos pamenate. „Pavyzdžiui, aš atsimenu savo prosenelį iš mamos pusės. Taigi užrašau jo vardą bei pavardę, šalia – jo žmonos vardą bei pavardę. Tai – pirmasis stulpelis schemoje. Dedame rodyklę ir iš šių dviejų senolių išrašome stulpelį su jų vaikais. Tai – pirmoji karta. Antroji karta – vaikų vaikai, ir taip toliau. Man pavyko surašyti septynias kartas iš mamos pusės. Tokio tipo schemą labai paprasta sudarinėti ir joje lengva susivokti“, - teigė A.Stanevičius.

Anot jo, nubraižyti schemą – vienas lengviausių darbų kuriant giminės medį. Svarbiausia yra atkurti žinomą informaciją, ją surinkti. A.Stanevičius nepasitenkino vien surašęs pavardes. Jis išleistoje giminės knygoje aprašė kiekvieną senolį. Iš viso giminės schemoje buvo paminėti 844 žmonės. „Knygą „Mamių Rojų giminė“ rašėme trise: aš, pusseserės duktė Birutė Urbonaitė-Pargaliauskienė ir pusbrolis Ignas Rojus. Tačiau iš tikrųjų giminės medžio kūrime dalyvavo visi giminaičiai. Norėjau, kad žinios apie giminę būtų autentiškos. Tad kiekvieno prašiau parašyti savo atsiminimus apie savo tėvus, senelius ir kitus giminaičius. Šitokiu būdu galima surinkti labai daug informacijos“, - kalbėjo A.Stanevičius.

Rinkdamas žinias apie savo giminaičius, A.Stanevičius apvažiavo kone visą Lietuvą. „Teko susitikti ir su žmonėmis, kurių visai nepažįsti, o, pasirodo, jie - tavo giminaičiai. Galbūt ne visi iš karto būdavo patiklūs ir nenorėdavo leistis į prisiminimus. Suprantama, juk, įsivaizduokite, išdygsta prie durų nepažįstamas senis ir sakosi esąs jūsų pusbrolis“, - juokavo pašnekovas.

Informaciją jis rinko tiesiogiai, vėliau detales tikslindavo telefonu, susirašinėjo laiškais. Dalį knygos teksto parašė pats, ragino rašyti giminaičius. Jo nuomone, jei tik įmanoma, reikia aprašyti kiekvieną giminės medyje minimą žmogų. Jei nėra tikslių faktų, tai nors atkurti dalį žmogaus portreto ir asmenybės prisiminimais, pasakojimais.

Pasak A.Stanevičiaus, kuriant giminės medį, neįkainojamas turtas yra nuotraukos. Tačiau jei jos be datų, vardų ir vietos pavadinimų, gali tapti bevertėmis. „Gerai, jei yra žmogus, kuris prisimena, kokie žmonės bei vietos nuotraukoje. Tačiau iš patirties galiu pasakyti, kad ne visada taip būna: nuotraukoje nufotografuotas būrys žmonių, tačiau antroje pusėje neparašyta nei data, nei kas tie žmonės. Nuotrauka bevertė. Reikia pradėti nuo savęs – kol dar patys prisimename, kol aplink yra artimųjų, kurie pamena, būtinai reikia aprašyti nuotraukas“, – patarė A.Stanevičius.

Jis, rinkdamas informaciją, aptiko, kad du jo giminaičiai dingo Amerikoje, kad giminėje būta žinomų žmonių, tačiau nė vieno neskirstė į įdomius ar nelabai. „Visi yra įdomūs ir lygūs – giminės. Juk sakai: tu - mano pusbrolis, nesakai: tu - mano profesorius ar milijonierius. Svarbu ne tai, ko pasiekęs yra tavo giminaitis. Svarbu, kad jis tau artimas. Juk bendraudamas vertini elgesį, o ne pasiekimus“, - mano A.Stanevičius.

2005 metais parengęs knygą, jis kartu su kitais giminaičiais suorganizavo ir giminės susitikimą. Į jį atvyko apytiksliai 100 automobilių, o žmonės vos tilpo į bažnyčią – iš viso į susitikimą atvažiavo 407 giminaičiai.

„Jaunimo net nepažinau. Tačiau kai pamačiau šitiek giminės, supratau, kad darbas nenuėjo perniek. Dabar kitus raginu tęsti pradėtą darbą. Kuo daugiau informacijos bus surinkta, tuo gilesnes žinias apie gimines turės ateities kartos“, - sakė 79 metų salantiškis.

• Rašyti komentarą (2)