|
|
|
Pensionato kasdienybę nusispalvina kūryba ir menine veikla
Iš prigimties kūrybingi Padvarių pensionato gyventojai savo sudėtingus likimus, gyvenimo vingius ir klystkelius, atvedusius juos į šią globos įstaigą, viltį bei svajones patiki piešiniams, muzikai, sudeda į siuvinius, lipdinius, kitokius rankdarbius. Tai padeda jiems įveikti negalias, ligas, nuskaidrina niūrią kasdienybę. Muzikantas atgavo kojas ir viltį
Pensionato muzikanto vardą įgijęs 39-erių Robertas Šadauskas groja visais čia esamais muzikos instrumentais: akordeonu, fortepijonu, vargonėliais, būgnais. Jo pagalbos prireikia rengiant šventes, menines programas. Tačiau dažniausiai vyras muzikuoja šiaip sau, kad širdį nuramintų ir viltį susigrąžintų. Gerai groti akordeonu ir fortepijonu vyras išmoko lankydamas Šilutės muzikos mokyklą. Būdamas moksleiviu, Robertas grojo mokyklos kapeloje. Mokiniai sudarė ir kultūros namų kapelos pagrindą. Todėl daug keliauta po Respubliką, dalyvauta Dainų šventėse. Pabaigęs vidurinę mokyklą, R.Šadauskas įstojo į mediciną, tačiau mokslą metė ir pasinėrė į nesėkmingai pasibaigusį verslą. Akordeoną kuriam laikui jis visai pamiršo. „Akordeoną į rankas vėl paėmiau sėdęs į invalido vežimėlį, po to – ant kėdės. O kurį laiką ligi tol kojų išvis nevaldžiau, - atviravo žmogus, pensionate gyvenantis jau penktus metus. Robertas neslėpė, jog polineuropatija – daugybinių nervinių ląstelių pažeidimas – jį ištiko dėl netvarkingo gyvenimo būdo. - Kojas „atėmė“ staiga. Šilutės daktarai nedavė jokių šansų išgyti. Į Padvarius atvežė kaip lavoną. Tačiau čia socialinės darbuotojos neleido tysoti, ėmė už kupros ir vertė iš lovos. Per mankštas, masažus, pratimus vėl atsistojau ant kojų, - Robertas net pašoko nuo kėdės, norėdamas parodyti, kaip tvirtai jis vėl vaikšto. – Nežinau, nei kaip susirgau, nei kaip vėl sugrįžau į gyvenimą“. Pernai R.Šadauskas pagal profesinės reabilitacijos programą pusmečiui buvo išsiųstas į Radviliškį mokytis dirbti viešbučio kambarių tvarkytoju. „Buvo labai keista: pensionate – viskas paduota, o čia pačiam reikėjo ir darbą atlikti, ir maistą pasiruošti. Bet užtat gavau rimtų savarankiško gyvenimo pamokų“. R.Šadauskas atviravo, jog jis dedąs pastangų, kad atstatytų santykius su šeima – žmona ir 8-mete dukrele. Jis vėl norėtų dirbti ir grįžti į normalų gyvenimą. Norėtų siuvinėti pagal kompiuterio programą
32-jų Leonidas Šurjev iš jaunų pensionato žmonių išsiskiria tuo, kad kuria itin didelio kruopštumo reikalaujančius rankdarbius: jis kryželiu siuvinėja paveikslus. Juose – gamtos, miesto vaizdai, natiurmortai, gyvūnai. Siuvinėti L.Šurjev sakė išmokęs iš savo draugės, su kuria susipažino būdamas Macikų pensionate, Šilutėje. Proto negalią turintis vyras atviravo, jog yra našlaitis: jo tėvai – kažkur Rusijoje. O jis, kiek pamena, buvo mėtomas po vaikų namus ir pensionatus. Leonidas dar nė sykio nebandė siuvinėti žmonių portretų. „Žmogų, jo veido išraišką perkelti į drobę yra sudėtinga. Jeigu turėčiau savo kompiuterį, būtinai įsigyčiau ir siuvinėjimo programą. Pagal ją galėčiau bandyti išsiuvinėti žirgus“, - savo svajonę išsakė vyras. Drobės Leonidas sakė susirandąs pats, o siūlų parūpina draugai. Rodydamas du naujausius darbus, Leonidas užsidegęs pasakojo, jog tai – vieni iš jo išsiuvinėtų stambiausių kūrinių. Jis norėtų juos įrėminti ir parduoti labai brangiai. Pasiteiravus, kiek yra brangiai, Leonidas atsakė – už 100 litų. O vieną paveikslą, jis sakė, išsiuvinėjęs per tris - keturis mėnesius. Savo „vadybininku“, parduodant paveikslus, Leonidas sakė norėtų matyti kambarioką Vidą Laurinavičių. V.Laurinavičius tarp pensionato gyventojų pasižymi aktyvia sportine veikla. Kambario siena nukabinta diplomais už dalyvavimą įvairiose neįgaliųjų varžybose. „Vidas uždarbiauja statybose, susitinka daug įvairių žmonių. Gal kam parduos paveikslus. Ligi šiol mano darbus išvežiodavo socialinės darbuotojos“, - sakė pašnekovas. Kaimo siuvėja - ir pensionato siuvėja
Prieš ketverius metus pensionate apsigyvenusi 78-erių Bronislava Rudelytė išsyk tapo populiaria siuvėja: pataisyti drabužius jai atneša ir patys gyventojai, ir darbuotojai. „Anksčiau siūdavau sukneles, palaidines, galifė kelnes, liemenėles. Rimtesnių darbų jau nebedarau – ir sukirpti drabužio nėra kur, ir akelės gerai nebemato“, - kalbėjo savamokslė kaimo siuvėja. Optimistiškoji Bronislava sakė, jog jai, skirtingai, negu kitiems pensionato žmonėms, dienos bėga greit, o valandų – maža. Vos pataisiusi vieną drabužį, imasi kito, megztus rūbus ardo ir permezga. Ji mėgsta ir piešti: piešia gamtos vaizdus, gėles. Jos paveikslais papuošia pensionato sienas. Moteris neišmeta nė dovanotų gėlių žiedų: sudžiovintus įklijuoja į atskirą sąsiuvinį, kad jie primintų vasarą, gimtadienį ar artimus žmones. Bronislava tikino, jog ji, būdama luoša nuo gimimo, niekada nesijautė nelaiminga. Savo gyvenime sakė sutikusi daugiau gerų žmonių, negu piktų. Dabar už rūpestį ji sakė esanti dėkinga pensionato darbuotojams ir Abarčių šeimai iš Sauserių kaimo. Šie žmonės ja rūpinosi apie 30 metų, vasaromis ligi šiol dar pasiima paatostogauti. „Šeimoje buvau pirmagimė: pasakojo, kad gimiau sveika. Tėvai statėsi trobą: dar nebuvo sudėti langai, kai mane parsivežė iš bobulės. Per lango kiaurymes skersvėjis mane sutraukė taip, kad 8 mėnesių suparalyžavo kojeles. Taip niekada ir nevaikščiojau. Įsigudrinau rankomis kilnoti kėdę – „vaikščiodavau“ sėdėdama. Taip apeidavau namus ir gyvulius, - savo luošą vaikystę prisiminė B.Rudelytė. – Kai sukako 10 metų, mirė mano mama. Tėvas vedė kitą, su pamote Ona sugyveno dar 7 vaikus“. Savo pamotę minėdama tik geru žodžiu, Bronislava prisiminė, kaip ši jai, penkiolikmetei, ir padovanojo siuvimo mašiną. Smalsi paauglė greit išmoko siūti ir tapo viso Šalyno kaimo siuvėja. Moteris sakė, jog ir skaityti išmokusi savarankiškai: „Buvau vos šešerių, kai atėjo 80-metė kaimynė, pasibrukusi senovišką elementorių - „Sakalėlį“. Sakė: neturi kojų, o jei nemokėsi skaityti, būsi dar ir akla višta“. Nuo to laiko užgimė meilė knygai, su kuria moteris nesiskiria ligi šiol: ji mėgstanti skaityti knygas apie gyvenimą, kurių parūpina socialinė darbuotoja. Mokėjo gydyti rožę
„Meldžiuosi ir į dangų keliu rankas už tai, kad esu čia. Jeigu kojom paeini, eik, kur nori, miegok, kada nori. Valgyti paduota, kambary – šilta ir švaru. Nei tau malkomis rūpintis, nei mokesčiais, - džiūgavo gerokai prieš metus Padvarių pensionate apsigyvenusi 77-erių Ona Augutienė. – Sako, senam žmogui sunku atsiplėšti nuo tos aplinkos, kurioje gyvenai. O aš sakau: visi žemėje esam laikini, ir prie nieko nereikia prisirišti. Net mano seseriai sunku patikėti, kad man iš tiesų čia – labai gera. Visi esame kaip broliai: čia su vienu pasišneki, čia – su kitu. Žmonės yra geri, tik pats būk jiems geras“. Moteris sakė, jog dar vyrui Steponui gyvam esant, buvo sutarta, jog jo tėvonija, kurioje jiedu, bevaikiai, kartu nugyveno 44 – erius metus, atiteks vyro dukterėčiai. Abu surašė ir testamentą. Name sau pasiliko tik kambarėlį. „Pasimirus vyrui, aš nebepajėgi nei apeiti sodybą, nei nukirpti gyvatvorę. Abi mano akys – operuotos, o vaikščiodama jau „draugauju“ su lazda. Aš galvoju, kad reikia laiku sugebėti pasitraukti, kad nemaišytum jauniems žmonėms“, - savo požiūrį į gyvenimą išdėstė moteris. Ona Augutienė dar neseniai prižiūrėdavo koplytėlę, stovinčią greta jos senųjų namų, ant Jono Basanavičiaus gatvės senkapių. Savo skardžiu balsu giedodama Kalnus, amžino poilsio ji išlydėjo ne vieną kretingiškį. Dabar O. Augutienė – aktyvi pensionato ansamblio dainininkė. Nepasikeitė iš giminės paveldėtas moters požiūris į sveikatą: anot jos, žmonės patys pykčiu ir baimėmis ligas įsivaro. Melstis, eiti į bažnyčią, būti teisingam ir doram – tokių priesakų ją išmokė motina Petronėlė. Jeigu tikėsi Dievu, jokių stebuklų ir burtų nereikės. O.Augutienė paprastai kalbėjo apie motinos perduotą gebėjimą gydyti rožę, votis, kitokias ligas: „Votis gydoma išvirtais sėmenimis, maišytais šviežioje grietinėje. Į tepalą nuo rožės reikia dėti dalimis: sakų, vaško, aliejaus, žolių. Geriausias vaistas nuo bronchito ir gripo – šeivamedis ir liepžiedžiai su medumi. O svarbiausia yra tikėti, kad pasveiksi“. Nemažai kretingiškių kreipdavosi į Oną, kai nusivildavo tradicine medicina. Savo žinias, moteris sakė, jau yra perdavusi krikšto dukrai. Ji pati tik vieną sykį, kai gydėsi kasos uždegimą, tevartojo gydytojų paskirtus vaistus. Iš visų cheminių vaistų ji labiausiai pripažįstanti paracetamolį. „Aš ir čia, pensionate, daktarui sakau: neduokit man jokių vaistų, - aš jų vis vien negersiu“, - savo nusistatymą išsakė moteris.
|
|
