Likimas atėmė namus ir pasiuntė neišgydomą ligą

„Mano gyvenimas – kaip toj pasakoj apie auksinę žuvelę: norėjau vis daugiau ir daugiau. Kol vieną dieną atsidūriau prie suskilusios geldos: netekau savų namų ir viso užgyvento turto. Negana to: vieną gražią dieną išgirdau diagnozę – ketvirtos stadijos poliežuvinis piktybinis auglys. Žinau, kad išgyti neišgysiu, bet sodų žydėjimo dar būtinai sulauksiu“, - užtikrintai ir viltingai kalbėjo 58-erių Irena Salienė.

Irena Salienė sakė, jog tik netekusi savo namų ir visų sukauptų turtų, suprato, jog svarbiausias ir labiausiai tausojamas turtas yra sveikata.

Svarbu – nenuleisti rankų

Prieš dvejus metus I.Salienei žande iššoko guzas, supūliavo dantis. Moteris nuvyko į polikliniką jo neva išsitraukti. „Mane apžiūrėjęs gydytojas Viktoras Petrauskas iškart išsiuntė į Klaipėdą: ten paėmė tyrimus. Po poros savaičių žandikaulių chirurgijos vedėjas pasakė, kad tyrimų rezultatai nėra geri ir man reikalingas spinduliavimas. Pasakykit realią situaciją, paprašiau jį, esu stipri ir ištversiu, - I.Salienė prisiminė, kaip priėmė pirmąją žinią apie savo ligą. – Daktaras pasakė: ketvirtos stadijos vėžys. Kol nuėjau nuo vienos ligoninės iki kitos, nors tarp jų - tik keliasdešimt žingsnių, surūkiau dvi cigaretes“.

Pašnekovė teigė, jog jai buvo taikyta vien spindulinė terapija. Tačiau – padidintomis dozėmis. Pirmas gydymo kursas truko tris savaites. Po to – dvi savaitės poilsio, ir – dvi savaites trukęs antrasis gydymo kursas.

„Galvojau: esu šitiek gyvenime ištvėrusi, tad ir dabar nepasiduosiu. Svarbu, kad rankos dirba ir protas nepabėgo. Žmogus turi pats nenuleisti rankų. Vasarą save nuteikinėjau, kad sulauksiu derliaus ir grybų. Dabar sakau, kad dar sulauksiu sodų žydėjimo, - įsitikinusi moteris. Ji atviravo, jog guzas žandikaulyje vėl padidėjo: jį trečiąkart reikėtų spinduliuoti. – Jei duota gyventi, ir gyvenu. Neklausiu, kiek ir koks yra mano išgijimo ir išgyvenimo procentas. Dievas žino, kada ir kiek: kai reikės, ir pasiims mane“.

Net lovoj gulėdama daržą sodina

I.Salienė norėtų padrąsinti sergančiuosius, kad taip lengvai nepasiduotų ligai ir patys savo abejingumu, apatija nepagreitintų sau nuosprendžio. Teigiamos emocijos, gyvenimo džiaugsmas pratęsia ir patį gyvenimą. „Jei šiandien atsikėliau, pažvelgiau į dangų ir nėra saulės, nuteikiu save: nieko, ji švies rytoj“, - įsitikinusi moteris.

Optimizmu trykštanti pašnekovė nesigėdijo prisipažinti, jog ji trisdešimt metų rūko. Cigaretės neatsisako ir ligi šiol. „Aš ir ligoninėj rūkiau: kai jau galėjau atsikelti, susidraugavau su liftininku. Jis man parodė „balandinę“: ten rūkyti pakyla ir daktarai, ir ligoniai, tokie pat, kaip ir aš. Daktarams sakydavau: neatimkit iš manęs paskutinio malonumo. Be to, šitiek metų prarūkius ir staiga to atsisakius, organizmas patirtų papildomą stresą“, - atviravo pašnekovė.

I.Salienė atviravo, jog būna tokių dienų, kai ji išgyvena itin stiprų fizinį skausmą ir silpnumą, kurie neleidžia pakilti iš lovos. Žmoną slaugančiam vyrui Aleksandrui tenka nuvesti ir iki tualeto. „Net lovoje gulėdama Irena strateguoja: ten pasodink tris lysves morkų, ten - burokėlių lysvę, po to - dar tą ir tą. O kai grįžtu pažiūrėti, gal ko reikia jai pačiai, Irena suskumba teirautis: ar jau pasodinai?“ - dėl savo žmonos atkaklumo juokėsi A.Salys.

- Vyras pradeda pykti, jei kalbu apie savo ligą. Taip mudu lyg ir vejam ją iš savo namų. Kovo 1-ąją bus 40 metų, kai mudu – kartu. Sulauksiu auksinių vestuvių, nors ir gulėdama. Kaip aš dabar galėčiau palikti gyvenimą: turiu tokį nuostabų vyrą, savo daržą, mišką, paukščius, gerus kaimynus, geradarius šeimininkus, – kalbėjo gyvenimo geismu deganti I.Salienė.

Susikūrė gyvenimą svetimuose namuose

I. ir A.Saliai sakė žodžiais negalintys nusakyti dėkingumo, kokį jie jaučia namų, kuriuose dabar gyvena, tikrajam šeimininkui – šukiškiui Justinui Motužiui. Nasrėnų kaimas, į kurį, praradę didžiulį savo namą Kretingoje, Šventosios gatvėje, prieš 8-erius metus atsikėlė Saliai – tai brolių Motužių tėviškė.

Prieš 11 metų Salių šeimą ištiko bankrotas. Namas buvo užstatytas. „Vienądien atėjo antstoliai, ir likome kaip stovime. Mus pražudė neatsargumas ir godumas, - žvelgdama į netolimą praeitį, įvykius ir savo poelgius vertino I.Salienė. - Nuo 15 metų mezgiau. Prasidėjo biznių metas: alpdama per naktis sėdėdavau prie mezgimo mašinos. Rusijoje gerai pirko pėdkelnes, gofruotus sijonus. Pradėjome supirkinėti prekes ir patys jas gabenome į Rusiją. Iš ten atsiveždavome kitokių prekių. Buvo vis mažai ir mažai: atsidarėme parduotuvę, ėmėme paskolą ir nusipirkome gretimą sklypą. Sykį be dokumentų, vien pasitikėdami žmonėmis, į Rusiją išvarėme „furą“ – 11 tonų prekių. Mus apgavo, ir geras gyvenimas subyrėjo staiga lyg kortų namelis. Nepykstu ant tų žmonių, nes pyktis ėstų mane pačią. Ir nenoriu keršto tiems žmonėms. Nemanau, kad svetimi turtai atnešė jiems laimę. Tikrieji turtai yra ne čia, žemėje, o ten, kur išeisime visi“.

Tokį filosofinį požiūrį į gyvenimą ir jo vertybes I.Salienė sakė įgijusi dar prieš ligą. Po šeimą ištikusio bankroto Saliai kurį laiką pagyveno Kirmindvaryje. „Vaikštinėdavau po miškus ir apmąstydavau savo gyvenimą: ką ne taip dariau, kad netekau to, kas per tiek metų buvo užgyventa“, - kalbėjo moteris. Per trumpą laiką, ji sakė, netekusi ir kone pusės savo svorio: iš 100 kg beliko 57 kg.

„Vyras kartais susapnuoja, kad vaikšto po savo namus. Jis savo rankomis statė namą, o mano reikalas buvo uždirbti pinigus“, - tvirtino I.Salienė.

Aleksandras Salys – garsių Kretingoje prieškario fabrikantų Salių sūnus. Aleksandro rankomis pagaminti baldai, laiptai, vartai puošia turtingų žmonių namus. Nemažai jo darbų yra iškeliavę net į Maskvą.

Aleksandro senelis ir tėvas, taip pat Aleksandrai, buvo garsūs Lietuvoje staliai–baldžiai. Jie turėjo baldų fabriką Kretingoje, buvusią „baldinę“ Gėlių gatvėje. Po Nepriklausomybės Aleksandro motina sugrąžintą „baldinę“ užrašė dukrai, o žemę – Aleksandrui. „Bet ant mano žemės stovi trys pastatai, kurių šeimininkai – kiti. Jeigu atiduotų mums žemę kitoje vietoje, galėtume nusipirkti nedidelį namuką. Bet nenusimato, kad žemę greitai atgautume“, - tvirtino A.Salys.

Už tai, kad tėvas buvo fabrikantas, Aleksandro šeimą ištrėmė į Sibirą.

„Sibire meistrauti pradėjau nuo 13 metų. O tėvo net po Stalino mirties nepaleido, nes jis tuo metu darė baldus kažkokiam generolui. Neatidavė jam paso, ir tiek. Aš į Lietuvą grįžau po 18 tremties metų - 1966-aisiais - jau atbuvęs ir kariuomenėje“, - kalbėjo šiaip jau nekalbus A.Salys.

Su Irena Aleksandras susipažino Kretingoje šokiuose. „Vis veda ir veda mane šokti. Kokius penkis sekmadienius iš eilės. Ir nesako nė žodžio. Mat, gėdijosi, kad nemoka taisyklingai lietuviškai. Kai sykį prabilo rusiškai, sakau jam: mietas prakalbo“, - savo pažintį su Aleksandru juokaudama prisiminė Irena.

Susituokė Kretingoje. Čia gimė trys jų vaikai: vyriausias sūnus Aleksandras, vidurinėlis Edmundas ir jaunėlė Edita. Aleksandras pagal vyriškąją giminės liniją irgi pasirinko staliaus specialybę.

A.Salys 20 metų dirbo „Laisvės“ fabrike staliumi, kol atsirado kooperatyvai. „Amžinatilsį Zenonas Didžgalvis ištempė mane iš fabriko. Dariau stalus, kėdes, veidrodžius. Pats savo rankomis pasigaminau stakles: sukosi 15 variklių. Namų rūsyje atidariau dirbtuvę. Net į Maskvą iškeliaudavo mano baldai, rusų turtuoliai varžėsi, kuriam pirmam pagaminsiu vartus, laiptus“, - kalbėjo A.Salys.

Vyras prasitarė, jog jam teko gaminti baldus ir Lietuvos turtuoliams, tarp jų - miegamojo komplektą ir Antanui Bosui. A.Saliui kartu su vokiečiais ir lenkais buvo patikėta apipavidalinti „Litexpo“ parodų paviljoną Vilniuje.

Lyg būtų antrąkart ištremtas

Dabar jau Aleksandras sakė nebeturįs kada dirbti: reikia žmoną prižiūrėti. Vasarą dar „pasikrapšto“ namuose: kaimyno Stanislovo Kleinausko sodyboje padirbino kryžių, keletą nedidelių kryžių. Vieną jų Salių kaimynai N.ir R.Kazakevičiai išvežė į vienuolyną Italijoje, kur sesers Barboros vardu tarnystę atlieka jų duktė.

„Turėčiau jaustis, lyg būčiau antrąkart ištremtas. Bet aš pripratau ir nesiskundžiu. Kretingoje būčiau surūgęs, nes mane visąlaik traukė prie žemės. Čia yra žemės ruoželis, greta – miškas: vasarą – uogos, rudenį – marš į grybus. Tvarte - ožkos ir triušiai. Grynas oras. Išeini į lauką: pasikalbi su paukščiais, katinu, su gerais kaimynais. Kad tik šeimininkai mus čia laikytų, viskas būtų gerai“, - atviravo Aleksandras.

Pašnekovai tvirtino, jog po bankroto visapusiškai pasikeitė jų požiūris į gyvenimą, į turtą: „Kiek turi, tiek ir turi užtekti. Būsto netekome, bet svarbiausias turtas yra sveikata. Dabar svarbiausia - ją tausoti tiek, kiek bus įmanoma“.

• Rašyti komentarą (3)